1995-ieji. Tuo metu "Soundgarden" triumfavo "Grammy" apdovanojimuose, topuose vis dar karaliavo grunge'as,  pradėjo kilti "Machine Head", vis labiau populiarėjo "Korn", savo piką pasiekė "Pantera". Bet aštunto ir devinto dešimtmečių žvaigždėms tai nebuvo pats geriausias laikmetis, o britai "Rainbow" taip pat netapo išimtimi. Po išsiskyrimo su "Deep Purple", gitaristas Ritchie Blackmore'as kita sudėtimi atkūrė savo kolektyvą, naujuoju frontmenu pasirinkdamas mažai žinomą škotą Doogie White'ą. Su šiuo muzikantu tų metų vasarą išleistas albumas "Stranger in Us All" gal ir neprilygo garsiausiems "Rainbow" šedevrams, tačiau žvelgiant iš dabarties perspektyvų jį vertiname kaip solidų darbą, kurį šiandien savo lentynose turi per 400 tūkst. melomanų. Prabėgus trims dešimtmečiams šio disko vokalistas bei daugelio jo dainų bendraautoris D.White'as nusprendė jį išgarsinusio albumo jubiliejų pažymėti koncertiniu turu. Pasitelkęs į pagalbą mums jau neblogai pažįstamų Italijos muzikantų grupę, dainininkas praėjusį mėnesį pradėjo iš 17 koncertų susidedančias gastroles, kurioms įpusėjus rokeriai užsuko ir į Vilnių.

Doogie Lietuvoje iki šiol yra viešėjęs 3 kartus, bet visi tie pasirodymai buvo labai skirtingi - kartą rokeris lydėjo gitaros genijų Michaelį Schenkerį, kitąsyk vokalistas su grupe "White Noise" atidarė tuometinį sostinės "Rock River" klubą, o prieš porą metų su gitaristu Rowanu Robertsonu atidavė duoklę "Dio" ir "Rainbow" klasikai. Šiųmetinio renginio formatas buvo artimiausias D.White'o antrajam vizitui mūsų šalyje, bet esminė vakaro vinis - vokalistas žadėjo scenoje atlikti visas "Stranger in Us All" dainas. Tai norėję išgirsti klausytojai balandžio 2 d. patraukė link Vilniaus klubo "Vakaris", kur dar praėjusią savaitę griaudėjo kur kas ekstremalesnė muzika.
"Rainbow" ir kitus roko kūrinius geriau stebėti ramiai sėdint prie jaukaus staliuko ar judant prie scenos? Lankytojai galėjo nuspręsti patys. nes kaip ir prieš porą mėnesių vykusiame "Nazareth" frontmeno C.Sentance koncerte, dalį salės užėmė sėdimos vietos, o aktyviau norintys stebėti renginį žiūrovai stoviniavo prie scenos.
Vakarą pradėti buvo patikėta vilniečių koverių grupei "Member Berries". Dauguma sunkiosios muzikos mėgėjų žino, kad už šio vardo slepiasi thrash metal kolektyvo "Phrenetix" branduolys, papildytas klavišiniais instrumentais grojantis roko hitų savas interpretacijas. 20.10 val. fone skambant "Toto" muzikai ant scenos įžengė apšildančioji komanda. Kiek neįprasta buvo matyti muzikantus be sportinių batelių, džinsų ar šiam projektui būdingų perukų ir priklijuojamų ūsų. Tiesa, vienintelis Paulius liko ištikimas sau - greta solidžiai atrodančių kolegų gitaristas puikiai jautėsi su "Death in Taiga" marškinėliais. Tokio sunkumo muzika tikrai nebuvo grojama, bet išgirdome "Kiss", "Bon Jovi", "Queen", "Judas Priest", Billy Idol'o ir kt. atlikėjų hitus. Tarp žiūrovų buvo keli lietuviško roko mohikanai, užaugę, o gal kitados ir patys atlikdavę šiandien nuo scenos skambančias dainas. Šįkart mūsų roko legendos labai entuziastingai palaikė "Member Berries" vokalistę Liną, drauge niūniuodami puikiai pažįstamas melodijas.
Apšildančiajam kolektyvui buvo skirtos 40 minučių, tad muzikantai apsiribojo tik keliomis frazėmis, o likusį laiką savo atliekama muzika tiesiog linksmino susirinkusius žiūrovus. Įdomu tai, kad skambant sunkesnėms kompozicijoms, kuriose nereikalingi klavišiniai instrumentai, juos tą vakarą maigęs muzikantas nusileisdavo nuo scenos ir savo išmaniuoju įrenginiu filmavo tuo metu "Guns N'Roses" ar "Motörhead" hitą grojančius kolegas.
"Member Berries" atsisveikino ir paliko sceną Maestro. Apšildymas buvo įdomus, kokybiškai atliktas bei tinkantis į temą, bet kitą kartą muzikantų čia lauksime su "Phrenetix" programa!
Dabar 10 minučių skiriamos scenai paruošti, o per tą laiką galima apžiūrėti nedidelį, tačiau įdomių prekių turintį atributikos stendą. Užbėgant įvykiams už akių galima pasakyti, kad per visą vakarą Doogie White'as neakcentavo, kad gastrolės skiriamos "Stranger in Us All" jubiliejui, tačiau atlikėjas pardavimui turėjo tik šiam turui skirtą albumą su mažiau žinomais kūriniais, sukurtais per ilgą ir vingiuotą škotų dainininko karjerą. Įdomus leidinys tikram fanui bei vertingas egzempliorius CD kolekcionieriams.
Prieš pat savo pasirodymą Doogie nesislapstydamas praėjo pro visą salę. Žinoma, patys drąsiausi fanai, greta išvydę šalia žingsniuojantį atlikėją, nepraleido progos paprašyti drauge nusifotografuoti. Galiausiai, kai D.White'as pats pasiekė sceną, pasirodymas prasidėjo nuo dainos "Come Taste the Band" iš anksčiau paminėto albumo "Strange Things and Other Stuff".
Kartą Vilniuje dainininkas savo koncerto metu ne įprastai pranešinėjo kūrinių pavadinimus, o kone gospel stiliumi išdainuodavo jų pristatymus. Panašiai buvo ir šiandien - Doogie išdainavo broliams ir seserims istoriją apie merginą, sudaužusią jam širdį ir tuomet atliko pirmąją "Stranger in Us All" kompoziciją "Too Late for Tears". Beje, tai buvo vienas iš dviejų kūrinių, kuriuos Vilniuje jau iki tol esame girdėję dukart. Po to atlikėjui tereikėjo užkaukti vilko balsu ir tapo aišku - dabar išgirsime įžanginę šiandien prisimenamo "Rainbow" disko dainą "Wolf to the Moon".
Kaip buvo minėta, D.White'as Lietuvoje lipo ant scenos jau 4 kartą, tačiau dar niekada Vilniuje muzikanto grupė neturėjo klavišininko. Frontmenas čia pat pristatė naująjį narį Giuseppe Cioffi, po kurio įsiliejimo, pasak Doogie, kolektyvas pradėjo skambėti visiškai kitaip. Po ilgų pagyrų muzikantai atliko "Stand and Fight".
Tuomet trumpam "Rainbow" repertuaras atidedamas į šalį, o frontmenas papasakojo apie drauge su Vokietijos gitaros legenda Michaeliu Schenkeriu sukurtą dainą "Vigilante Man", kurią netrukus ir išgirdome.
Tada atėjo laikas prisiminti dar vieną kolektyvą "Alcatrazz". Tuo laikotarpiu, kai škotų vokalistas kelis metus buvo jų frontmenu, rokeriai drauge su legendinėmis "Girlschool" įrašė kūrinį "Don't Get Mad...Get Even". Žinoma, pastaroji grupė į Vilnių neatvyko, tad Doogie nutarė savaip išsisukti iš padėties. Vokalistas nulipo nuo scenos kalbėdamas, jog jam reikia pritariančiųjų vokalų ir gana greitai žiūrovų tarpe surado tris moteris bei joms patikėjo ne pačią paprasčiausią užduotį - drauge sudainuoti minėtos kompozicijos priedainį. Dainininko nurodytą partiją lietuvės atliko netgi labai gerai!
Jeigu šiandien buvo aprėpta didžioji dalis kolektyvų, su kuriais D.White'ui yra tekę dirbti, nevalia būtų pamiršti vokiečių grupės "Demon's Eye" bei Ritchie Blackmore'ui dedikuotos kompozicijos "Road to Glory". Pastarąją dabar ir išgirdome.
Iki tol stovintys žiūrovai buvo gana plačiai išsibarstę po salę. Tai pastebėjęs frontmenas vėl nusileido laiptais žemyn. Ne, šįkart į sceną jis jau nieko neatsivedė, tačiau tolimesniuose salės kampeliuose stovinčius žmones kone už parankės privedė arčiau scenos. Iš tikrųjų labiau susispaudus pasidarė jaukiau - ką tik atlikta "jubiliejinio" disko daina "Hunting Humans (Insatiable)" nuskambėjo labai smagiai.
Po jos D.White'as vėl norėjo išdainuoti pristatymą apie tai, kad netrukus bus atlikta dar viena "vokiečių grupės vokiška kompozicija". Ta pristatymo melodija truputį priminė mūsiškę "Ant kalno mūrai", o tai "pagavusi" publika griausmingu choru ją ir užtraukė! Muzikantai akivaizdžiai liko nustebinti. Taigi, o ta daina, kurią Doogie pristatinėjo - "Take Me to the Church", sukurta bendradarbiaujant su tuo pačiu Michaeliu Schenker'iu.
"Broliai ir seserys, kadangi aš kalbu tik škotų-anglų kalba, o jūs - ne, aš jums padainuosiu visų grupės narių vardus", - su jam būdingu humoru vokalistas pristato greta jo scenoje esančius muzikantus. Be jau minėto klavišininko Giuseppe, šiandien yra jau kelis kartus matytas gitaristas Emiliano Tessitore, bosistas Francesco Caporaletti ir būgnininkas Alessio Palizzi. Vėliau Doogie pajuokavo, kad jei šiandien pasirodymą stebi nors vienas muzikantas, jis žino, kad be gero būgnininko kolektyvas tiesiog subyrės. Ką tik pagirtas Alessio tuomet davė pradžią bene didžiausiam 1995-ųjų "Rainbow" hitui "Ariel". Su visomis instrumentinėmis improvizacijomis ir pasidainavimais su publika dainos trukmė gerokai pailgėjo. Ir tai buvo ta antroji daina, kurią gyvai jau esame girdėję tiek 2017 m., tiek ir 2023 m. 
Nors kažkada spaudai duotame interviu D.White'as yra minėjęs, kad ilgesni nei pusantros valandos pasirodymai tokiame amžiuje jau jį vargina, panašu, kad šiandien škotas dar nelinkęs sustoti. Visą vakarą stebėjęs ir oro bučkius siuntęs balkone dešinėje stovintiems gerbėjams, galiausiai frontmenas pats patraukia sceną ir balkoną skyrusią apsauginę tvorelę, o priėjęs prie energingai palaikiusių fan(i)ų būrelio, rokeris kiekvienam paspaudė ranką ar netgi apkabino.
Dainininkui sugrįžus atliekama "Demon's Eye" kompozicija "Five Knuckle Shuffle", kuri jau yra skambėjusi Vilniuje vienos ankstesnės viešnagės metu. Paskui iškart išgirdome dar vieną "Rainbow" kūrinį "Black Masquerade". Vėliau D.White'as paprašė žiūrovų pagalbos sudainuoti finalinę "Stranger in Us All" disko kompoziciją "Still I'm Sad", į kurią buvo įterptas ir būgnų solo. Jubiliejinio disko pagerbimas buvo baigtas dar vienu jo kūriniu "Hall of the Mountain King", po kurios atlikėjas pajuokavo, kad dabar jis su grupe turėtų nulipti nuo scenos, o mes turėtume juos iškviesti bisui. Taupydami laiką muzikantai iškart nutaria sugroti tą paskutiniąją dainą. Prieš tai Doogie pagyrė mūsų miestą, padėkojo visiems atėjusiems žiūrovams bei pažadėjo po koncerto pasirašyti "nors ir ant bilietų". O finalas buvo tikrai jautrus ir susijęs su pagrindine šio vakaro tema - kai kuriose "Stranger in Us All" albumo versijose patalpintą nuostabaus grožio baladę "The Temple of the King" muzikantai dabar ir atliko. Kitados R.J.Dio įdainuota kompozicija šiandien dedikuota tiems, kurių, deja, jau esame netekę. Itin gražus buvo epizodas, kai skambant gitaros solo D.White'as dar kartą nusileido į salę ir visus sėdinčius žiūrovus sukvietė prieiti prie scenos. Publikai vis dar dainuojant pagrindinę kūrinio melodiją, fanų rato viduryje buvęs Doogie čia pat ragino tai tęsti vardan į amžinybę išėjusių rokerių. Dainavome Ronnie James'ui Dio, Jimmy Bain'ui, Cozy Powell'ui. Jon'ui Lord'ui... O kai rokeris priminė užpernai mus palikusį Bernie Marsden'ą, į vis dar skambančią "The Temple of the King" buvo įterpta "Whitesnake" išpopuliarinto kūrinio "Ain't No Love in the Heart of the City" ištrauka. Kompozicijai pasibaigus muzikantai atsisveikino, tačiau netrukus vėl susitiko su fanais prie atributikos stalelio, kur tesėjo anksčiau jiems duotą pažadą ir dalino autografus bei fotografavosi. Beveik dvi valandas scenoje praleidęs D.White'as tarsi paneigė savo žodžius apie ilgus pasirodymus. Nors ir ankstesniuose škotų koncertuose išgirdome kažką įdomaus ir naujo, dauguma apsilankiusių žiūrovų turbūt pritartų, kad ketvirtasis vokalisto vizitas išsiskyrė ne tik trukme, bet ir jaukumu. 

Daugiau FOTOGRAFIJŲ