Jau kurį laiką vilniečių grupę "Katedra" scenoje išvysti buvo galima gana retai – muzikantai surengdavo vos po 2-3 pasirodymus per metus. Tuose koncertuose naujovių retai beišgirsdavome, o skambėdavo į kraują įaugusios melodijos (ypač vyresnės kartos metalistams). Bet tie kūriniai būdavo atliekami su tokia energija, o grojant "Mes jėga" apimdavo toks broliškumo jausmas, kad dažną pasirodymą dar ilgai lydėdavo teigiamos emocijos.

Vilniečiai metalistai iki šiol geru žodžiu mini vienintelius pernykščius pasirodymus sostinės klubuose "Rock River Club" bei "Metro". Paskui daugiau nei metus apie kolektyvą negirdėjome jokių gandų, o šių metų balandį pasiekė žinia: birželį "Katedra" nutrauks veiklą. Viena vertus, tai yra natūralus žingsnis, kurio buvo galima anksčiau ar vėliau tikėtis. Bet žvelgiant iš kitos pusės – tai yra labai liūdna naujiena lietuviškajam pogrindžiui. Apie tai, kad "Katedra" yra aktuali ir neužmiršta, liudijo labai didelė nuvilnijusi gerbėjų reakcijų banga internete, pasklidus pastarajai žiniai. Tai įrodė ir nemažas būrys žiūrovų, kurie nutarė paskutinį kartą apsilankyti soliniame grupės koncerte, įvykusiame gegužės 25 d. Kauno klube "Lemmy".
Pavasarišką vakarą pradėti renginį buvo patikėta "jaunai" Vilniaus trijulei "Dear Madam". Nuo 2013 m. rudens gyvuojantis kolektyvas kurį laiką nebuvo aktyvus, tačiau šiemet pasikvietę į savo gretas "Katedros" bosistą Rimantą, muzikantai atnaujino aktyvią veiklą ir tą savaitgalį spėjo sugroti tiek Vilniuje, tiek ir Kaune.
Maždaug 20.30 val. ant scenos užlipę muzikantai grąžina mus į 90-uosius, kai ilgi plaukai, languoti marškiniai ir purvina sunki grunge muzika buvo "ant bangos". Per tas 40 minučių išgirstame ir abu debiutinio singlo kūrinius ("One of Those Days" bei "Never Known (You)"), šviežiai įrašytą kompoziciją "Freight Train" bei vieną "Alice in Chains" "koveriuką". Kaip ir dera minėtai "Alice in Chains", "Pearl Jam" ar kitai Sietlo scenos komandai, kone visos "Dear Madam" dainos - "neeurovizinės" apimties bei paįvairintos įdomiomis gitaros solo interpretacijomis. Apšildymas sudomino nemažą būrį klubo lankytojų bei tikrai neprailgo. O jeigu pauzių tarp dainų būtų buvę mažiau plepalų, grupė, ko gero, būtų spėjusi atlikti dar bent vieną kūrinį.
Po 20 minučių pertraukos ant scenos išvystame šiandienos kaltininkus. Jei prieš tai čia stovėję "Dear Madam" nariai dažniausiai skendėjo ryškiai mėlynoje scenos žibintų šviesoje, o publika ramiai lingavo į taktą, tai sulig įžanginiu "Katedros" kūriniu "Budelis grįžta" scena paskęsta dūmuose, o žiūrovai pradeda siausti taip, kad netrukus grindys tampa lipnios nuo išlaistyto alaus...
Šiltai sutinkama ir dar viena to meto kompozicija – "Angelai", tačiau žiūrovų tarpe dar didesnis sujudimas vyksta skambant legendinei dainai "Kraujo kvapas". Viskas iki šiol lyg ir daug kartų girdėta, tačiau atrodė, kad ir patys muzikantai buvo pasiilgę scenos, o ir Kauno metalistai senokai buvo begirdėję "Katedros" dainas (šiame klube "Katedra" paskutinį kartą grojo 2016 m. žiemą).
Beklausant kultinio "Kraujo kvapo" gitaros solo apima dvejopas jausmas – nejaugi tai iš tikro gyvai girdime paskutinį kartą? Tačiau sentimentams nėra laiko – čia išgirstame senojo repertuaro dainą ("Mors Ultima Ratio"), čia – paskutiniojo disko "Ugnikalnis" titulinį kūrinį, merginoms dedikuotą "Žvaigždelę", bliuzu persmelktą "Klajūną" ir skelbiama "parūkymo" pertrauka.
Po jos veiksmas scenoje atsinaujina. Kaip ir dažname "Katedros" koncerte, žiūrovų norai ir pageidavimai gali įtakoti tolesnį grojaraštį. Vienas fanas, visą vakarą mintinai traukęs net ir mažiau garsius kūrinius, atokvėpio tarp dainų metu sudainuoja "Kalinio" priedainį. Grupės lyderis Ričardas Laginauskas, iš pradžių pajuokavęs, kad nė pats nepamena, kokios dainos tekstą ką tik išgirdo, po kelių sekundžių jau groja įžanginį šio kūrinio rifą ir netrukus atliekamas būtent "Kalinys".
Dar nuskamba "Vandenėlis", "Natūrali atranka" ir nepastebimai greitai pralėkus pusantros valandos, iš R.Laginausko lūpų išgirstame tradicinį pagyrimą žiūrovams: "Jūs – jėga".
Paskutinį kartą susikibusių fanų eilės drauge dainuoja šio himno priedainį, tačiau kas pastaruoju metu yra lankęsis "Katedros" koncerte, žino, kad dažniausiai "Jėga" nebūna finalinė grojaraščio kompozicija. Taip nutiko ir šį kartą. "Kariai pagonys" – bene žymiausias vėlyvosios kūrybos vaisius, idealus vakaro pabaigai. Publika skanduoja grupės vardą, nenori paleisti nuo scenos, o muzikantai tam spaudimui galiausiai pasiduoda – Ričardas praneša, kad netrukus išgirsime dainą, kuri gyvai nebuvo atlikta jau daugybę metų. "Prarastas rojus" yra tas taškas, kurį "Katedra" padėjo paskutiniame savo soliniame koncerte. Po to žiūrovai už tuos nuostabius 32 metus atsidėkoja ilgai skanduodami "ačiū". Dabar jau tikrai viskas – muzikantai nusilenkia klubo publikai, dalija autografus bei fotografuojasi su gerbėjais. Tuo smagus ir šiltas vakaras baigiasi.
Kas norės dar kartą patirti kažką panašaus, tai galės padaryti birželio 23 d. Varniuose, kur "Katedra" paskutinį kartą sugros festivalinį setlistą.
Kitą diena po "Žaibų" pasaulis neapsivers, tačiau Lietuvos sunkiosios muzikos pasaulyje bus kiek tuščiau...