2001 m. sausio 18 d. prasidėjo vilniečių "Shadowdances" albumo "The River of Lost" įrašai. Apie šio disko priešistorę, ilgą kelią iki klausytojo bei tolimesnius planus pasakoja grupės lyderis Juodas.

- Ar galima teigti, kad dalis idėjų (tiek muzikinių, tiek albumo apipavidalinimo), kurias randame albume "The River of Lost", atsirado tuo metu, kai gyvenote ir dirbote JAV (ko gero, tai buvo 1997-1998 m.)?

- Taip, abiem atvejais galima teigti, kad taip ir yra, bet akcentuočiau žodį "dalis", netgi "mažoji dalis". Kalbant apie muzikinę pusę, nors gyvendamas Amerikoje ir neturėjau galimybės užsiimti muzika bei aktyviai kurti, tais laikais turėjau įprotį nuolat galvoje gromuliuoti naujas idėjas ir jas užsirašinėti. Tarkim, dainų tekstus. Taip man dirbant kruiziniame laive gimė "Last Dance" tekstas ir gabalo idėja, pagrindinė melodija ir t.t. Dabar sunku tiksliai prisiminti visus niuansus ir visus atvejus, bet, pavyzdžiui, dalis "Snowdance" (muzikinė jos pusė) irgi gimė man gyvenant Amerikoje. Kalbant apie albumo viršelį, jis, o tiksliau, originali nuotrauka, tapusi viršeliu – irgi parsivežta iš JAV. 

- 1996 m. "Shadowdances" buvo gerai žinoma ir gerbiama grupė Lietuvos scenoje, o "Burning Shadows" EP vietinė undergroundo spauda itin liaupsino ar net vadino metų albumu. Kai po poros metų "Shadowdances" atnaujino veiklą po sugrįžimo iš JAV, ar buvo pasikeitusi lietuviška metal scena? Ar reikėjo kažką įrodinėti iš naujo? Ką veikė Lietuvoje likę kiti "Shadowdances" muzikantai?   

- Kad ir kaip smagu būtų tai girdėti, viso šito dėmesio nepajutau, nes tuo metu buvau ne Lietuvoje, o internetas, kurį dabar visi priimam kaip savaime suprantamą ir nuo kasdienybės neatsiejamą dalyką, buvo naujagimio stadijoje ir buvo sunkiai prieinamas. Dar vienas momentas: kaip suprantu, čia daugiau turima galvoj Lietuvoje "Dangaus Prod." išleista kasetė, kurios trukmė buvo ilgesnė už CD versijos, prieš tai išleistos ispanų "Abstract Emotions" leiblo. Į lietuvišką albumo versiją buvo įtraukti 2 papildomi "sunkesni" gabalai, nepatekę į originaliojo CD formato EP: "In The Grounds" ir "Inner Rats". Tai buvo įdomus laikotarpis, kurį pavadinčiau "pereinamuoju". Dėl to ir kūryba buvo tokia nevienareikšmė, gan kontrastinga. Galbūt būtent tai ir patiko klausytojams, kas žino...  Kai su Laima grįžome iš "tremties", ji prisijungė prie grupės kaip klavišininkė ir iškart puolėme repetuoti. "Shadowdances" buvo pakviesti į jau lapkritį turėjusį įvykti "Death Comes 8", todėl laiko pasiruošti buvo labai mažai (juk beveik dvejus metus nemuzikavome). Neturėjome patalpų, todėl laikinai glaudėmės "Spellbound" repeticijų patalpose. Labai ačiū tuometiniams jos nariams, kad tada mums padėjo! Iš paties "Death Comes 8" prisimenu, kad man gerą įspūdį paliko grupė "Outshine", ką tik naujų grupių konkurse-festivalyje "Naujas kraujas" laimėjusi galimybę groti šiame festivalyje. Daug vėliau (2005 m.) karma suvedė mus su buvusiu šios grupės gitaristu Giedrium Gudaičiu ir jis tapo "Shadowdances" gitaristu. Dabar jis kuria ir groja "Devlsy". 
Tiesą sakant, man sunku kalbėti apie lietuviškas grupes, nes niekada aktyviai nesekiau, kas dedasi Lietuvos undergrounde, išskyrus galbūt pačią savo buvusios grupės "Conscious Rot" istorijos pradžią, kai aktyviai tuo domėjausi, daug susirašinėjau, promotinau grupę ir t.t. Tačiau tada ir grupių buvo gerokai mažiau, ir sekti įvykius buvo paprasčiau. Galų gale ir domino labiau, kas dedasi mūsų scenoje, nes buvome labiau izoliuoti nuo pasaulio ir patys žengėm pirmus žingsnius. Visada daugiau orientavausi į Vakarus, kadangi vienaip ar kitaip lygiavomės į savo mėgstamas grupes, sekėme, kas dedasi pasauliniame undergrounde, ieškojom naujų įdomių grupių, naujo įkvėpimo ir pan. Kalbant plačiau, neabejoju, kad scena buvo pasikeitusi, galbūt labiau subrendusi, buvo daugiau ir įvairesnių grupių. O kažką įrodyti turbūt reikėjo daugiau patiems sau, nes per trumpą laiką reikėjo prisiminti senas dainas ir jas surepetuoti koncertui. Laimai reikėjo įsilieti į kolektyvą, išmokti jai nepažįstamas dainas, "nuimti" esamas ir sukurti naujas partijas žiauriai spaudžiant laikui. Galiausiai ji scenoje grojo ne visus gabalus, nes programą sudarė tiek atmosferiškesni kūriniai, tiek senesni brutalesni "šmotai", kur galbūt ir galima sukurti įdomias klavišinių partijas, bet tam paprasčiausiai nebuvo laiko.
Mums gyvenant užjūry Raima grojo su "Spellbound". Kiti nariai, jei gerai pamenu, tuo metu aktyviai muzikinėje veikloje nedalyvavo.

- Kada ir kodėl buvo nuspręsta į "Shadowdances" sudėtį įtraukti klavišinius instrumentus?

- Sintezatoriai mūsų muzikoje atsirado iškart mums atsisveikinus su death metal žanru, apie 1994-1995 m. Tiesiog tai atrodė logiškas žingsnis, praplėsiantis horizontą ir įkvėpsiantis kūrybai, nuspalvinsiantis muziką naujomis spalvomis. Po paskutinio savo buvusios grupės "Conscious Rot" kasetinio mini-albumo "The Soil" (kuriame, beje, irgi eksperimentavome tiek su klavišiniais, tiek su gyvai įrašyta fleita) staiga pasijutau tarsi įsispraudęs į death metal rėmus, pritrūkau įkvėpimo, šis žanras man atrodė pamažu išsikvepiantis. Su kiekvienu nauju perklausytu albumu vis labiau įsitikindavau, kad dauguma grupių mėgdžiojo viena kitą ir kartojosi, nieko naujo ir įdomaus nebegirdėjau. Tuo metu pasirodantys death metal grupių albumai man atrodė nuobodūs ir nykūs, lyginant su "klasika". Galbūt tai buvo stiliaus stagnacija, o gal aš tiesiog atitolau ir atitrūkau nuo šio stiliaus, galbūt tiesiog keitėsi mano skonis. Mane ėmė žavėti kitokios, įdomesnės, tuometiniu mano supratimu, grupės: "Danzig", "The Cult", "The Tea Party", "Cocteau Twins", "Dead Can Dance" ir pan. Grįžęs namo po Vokietijoje įvykusio mini turo su grupe "Regredior" (pavadavau kolegą Smarvę ir "lupau" būgnus šioje kultinėje Lietuvos okultinio death metal grupėje šalia vėliau su "ŽAS" Lietuvoje išgarsėjusiu Tru Sabaka (Marijumi Bereniu), "Makchu Pikchu" ir kitose projektuose dabar dalyvaujančiu gitaristu Ryčiu Taraila, kadaise LKL rungtyniavusiu krepšininku Tomu Rimkumi, kuris "Regredior" tampė boso stygas) prisiminiau "Type O Negative" albumą "Bloody Kisses", kurį visi kartu atradome turo metu. Netrukus pasinėriau į tą albumą stačia galva, atradau emocijų, kokių anksčiau muzikoje nerasdavau. Ir žinoma, mane, tuomet 20-metį, tai labai veikė. Pradėjau kurti kitokią muziką – tamsesnę, jautresnę, pažeidžiamesnę. Todėl grupės kūryboje visiškai natūraliai sintezatoriai atsirado jau kaip nuolatinis instrumentas. 1996 m. grupę palikus Bakui, pradėjom bendradarbiauti su neįtikėtinai talentingu ir gabiu klavišininku Vytautu Diškevičiumi – repeticijas su juo prisimenu iki šiol. Jis – tikras klavišų meistras, be to, yra be galo kūrybingas ir labai idėjinis žmogus. Gaila, kad oficialiai su juo nieko neišleidom, nors ir spėjom padaryti pusiau profesionalų įrašą: įrašėm "Tamsta" studijoje demo juostą, bet nespėjom padaryti tinkamo suvedimo, nes spaudė laikas ir turėjau ilgam išvykti iš Lietuvos. O paskui per mūsų pačių neapsižiūrėjimą netekom galimybės įsigyti daugiajuosčių ADAT kasečių su šiuo įrašu.  

- Sklandė kalbos, kad būsimasis albumas bus įrašinėjamas ne Lietuvoje arba gal grupė įsirengs savo studiją. Tačiau "The River of Lost" gimė ten pat, kur ir "Burning Shadows" – studijoje "Tamsta". Kas lėmė, kad buvo pasirinkta būtent ši vieta?
 
- Tiesą sakant, apie nuosavą studiją girdžiu pirmąkart. Tikriausiai turėta galvoje "repeticijų studija". Kadaise taip vadindavome repeticijų patalpas. Net nesu tikras, kodėl. Apie įrašą svetur irgi rimtai negalvojom, kiek pamenu. Nors galiu ir klysti, nes daug to meto prisiminimų dabar jau priblėsę. Apskritai buvo dar kiti laikai, situacija labiau priminė dešimtojo dešimtmečio vidurį, pasiūla bet kurioj srity buvo nepakartojamai mažesnė, kaip ir konkurencija. "Tamsta" buvo kone vienintelė daugmaž padori ir prieinama studija Vilniuje. Toli gražu ne ideali, bet "įkandama" ir suderinama įvairiais aspektais, įskaitant darbo laiką. Didžiausia problema Lietuvoje ir tuo metu, ir (spėju, bet beveik tuo neabejoju) dabar – gerų, prityrusių garso režisierių trūkumas. Mes dirbome su Giedriumi Klimka. Negaliu pasakyti nieko bloga apie Giedrių, nes tikrai stengėsi ir techninės reikalo pusės prasme tikrai žinojo, ką daro. Bet patirtis dirbant su sunkesne muzika irgi labai svarbi, nes čia sava specifika ir niuansai, kaip ir psichologinis garso režisieriaus pasiruošimas, sugebėjimas dirbti su žmonėmis/klientais. Pamenu, buvo keletas labai nemalonių epizodų būtent bendravimo požiūriu ir visiems teko labai pasistengti, kad sugebėtume numalšinti aistras bei rasti būdą tęsti darbą. Čia jokiu būdu ne koks asmeninis kaltinimas, nes bet kuriame konflikte visada yra dvi pusės, o tokiame reikale, kaip muzikos įrašymas, aistros gali įsisiūbuoti akimirksniu, nes paprastai dirbama daug valandų, visi būna emociškai ir fiziškai išsekę. Bet kuriuo atveju, didžioji įrašo dalis praėjo labai pozityviai, su humoru ir gera nuotaika. Ir prisimenu visa tai kaip labai smagų procesą. Po įrašo Giedrius prisipažino, kad niekas jo dar nėra taip "kankinęs", kaip mes. Priimu tai kaip komplimentą, nes neabejoju, kad visi išmokome šį tą naujo ir visiems tai buvo pozityvus bei naudingas patyrimas. 
Įrašas, tiksliau, gal ne pats įrašymas, o muzikos suvedimas, truko labai ilgai, lyginant su mūsų ankstesniais įrašais. Už jį sumokėjome labai didelę, tuometinėmis mūsų akimis, sumą. Tuo metu lyg ir likome patenkinti, kas buvo galbūt labiau nulemta įdėtų pastangų, o ne rezultato vertinimo. 
Kadangi studija neturėjo DAW (kompiuterinės įrašymo ir suvedimo programos – tiksliau, ją turėjo, bet beveik nenaudojo, nes tai buvo naujovė. Visų pirma, to meto kompiuterinės programos buvo dar labai netobulos, be to, trūko darbo su jomis patirties), suvedimas vyko senu principu: įrašinėjome į skaitmenines juostas (ADAT kasetes), jokių papildomų korekcijų, neskaitant overdub‘ų, nebuvo. O suvedimą darėm visi susibūrę aplink pultą, stumdydami mikšerinio pulto rankenėles: ten patylint, ten pagarsint, ten – pridėti reverio (reverb) arba dilėjaus (delay), ten užmūtint (mute), ten – kaip tik įjungt kokį taką. Prieš kiekvieną gabalą uoliai "repetavome", kas ką kurią akimirką veiks prie pulto. "Prasukdavom" taip visus gabalus po dešimt kartų, kol daugiau mažiau visi veiksmai nusėsdavo atminty ir galiausiai tai priminė gerai suteptą variklį – visi išmokome savo "partijas" prie pulto ir kaip netrukdyti vienas kitam; atlikęs savo užduotį greitai atsitraukdavai nuo pulto, kad netrukdytum kitiems. Visą tą reikalą filmavom, ir esu įkėlęs į YouTube keletą klipų. Viename iš jų galima susidaryti šiokį tokį vaizdą apie tai, kaip visa tai vyko. Jei kam įdomu, įveskite į YouTube svetainės paiešką "Shadowdances TROL Studio sessions". Viename iš klipų yra kadrų iš "The River..." įrašymo sesijų. 

- Tuometinėje spaudoje pasirodė pranešimų, kad naujojo "Shadowdances" albumo trukmė viršys 70 min. Kodėl galutiniame variante liko 49 minutės? Ir ar "už borto" likusios dainos yra "Shadow Of A Dust", "Circus Of Love", "Soulswirl", "Apart"? (neturiu supratimo, kur radau šias dainas – gal iš tų laikų, kai gyvavo toks dalykas, kaip DC++)

- Labai tiksliai apibūdinai šitą reikalą, galbūt net to nesuvokdamas. Tos dainos iš tikrųjų liko "už borto" ir man iki šiol nėra malonu prisiminti aplinkybes, dėl kurių taip atsitiko. Be to, jaučiu dėl to atsakomybę ir kaltę mažiausiai prieš vieną buvusį grupės narį, nes viena iš tų dainų buvo sukurta jo, ir kadangi albumas nebuvo išleistas toks, kokį mes parengėm. O nutiko tai, kas gan dažnai nutinka grupėms dirbant su leiblais, kai leiblai paima kontrolę į savo rankas ir ima veikti kūrybinę, arba šiuo atveju, konceptualią ar promocinę leidinio pusę. Labai gerbiu "Dangaus" įkūrėją Ugnių Liogę, mes seniai pažįstami ir esam draugai, todėl nesiimu neigiamai vertinti to, kas tada atsitiko, juo labiau žarstyti kaltinimų. Sieju tai tik su leiblu ir jo veikla, vizija, marketingo principais, kurių, prisipažinsiu, nesuprantu ir šitas "ignorance‘as" suteikia man visišką teisę su tuo nesutikti, haha! Ne viename straipsnyje ar interviu su įvairiomis grupėmis teko skaityti apie panašius dalykus, daromus siekiant padaryti leidinį "įdomesnį", "patrauklesnį" ir pan., dėl įvairių priežasčių, įskaitant siekimą "išlaikyti klausytoją alkaną", "neduoti jam per daug" arba "nekamuoti jo pernelyg ilgu albumu, kad klausant jis neatsibostų". Mano, kaip kūrėjo ir kaip didelio muzikos gerbėjo, pozicija priešinga ir man visada maloniau ir įdomiau, kai mano mėgstamos grupės išleidžia ilgesnį albumą. Pats irgi esu "albumų klausytojas", todėl suprantu tokias intencijas. Ir vis dėlto manau, kad negalima visų grupių grūsti po vienu stogu, šukuoti vienomis šukomis. Apskritai į muziką niekad nežiūrėjau iš komercinės pusės, t.y. kaip į produktą. Visada į ją žiūrėjau tik kaip į saviraiškos priemonę ir meną, todėl tokius sprendimus man vertinti sudėtinga. Galbūt tai – mano klaida. 
Grįžtant prie Tavo klausimo – būtent tokia man buvo pateikta sąlyga: kad albumas bus išleistas, jei jo trukmė neviršys 45-50 min. Galėjau su tuo nesutikti ir albumo su "Dangumi" neleisti. Mąstydamas retrospektyviai, gailiuosi, kad tada galbūt nepakankamai priešinausi ir sutikau išleisti albumą nepilną. Bet retrospektyvinis mąstymas – slidus reikalas, neturintis nieko bendro su tikrove. Tada situacija buvo tokia, kokia buvo ir priimtas sprendimas atrodė teisingas. Bet kuriuo atveju noriu akcentuoti, kad čia tiesiog reiškiu savo nuomonę ir atsakau į klausimą, dalinuosi prisiminimais ir tai nėra jokia "Dangaus Prod." ar jos veiklos kritika. Gal čia daugiau priekaištas sau, kad pasielgiau ne taip, kaip norėjau ir tikriausiai turėjau pasielgt. Galiu pradėti vardinti motyvus, kurių tikrai buvo – įskaitant užsitęsusį albumo išleidimą, bet tai turbūt šiuo atveju ne svarbiausia.
Jei kam įdomu, keleto iš į albumą nepatekusių dainų galima pasiklausyti į YouTube svetainės paiešką įvedus: "Shadowdances Shadow of a Dust", "Shadowdances Apart".
Kitus gabalus (arba visą albumą tokį, koks jis buvo sumanytas) galima gauti iš manęs, parašius man į https://www.facebook.com/shadowdances. 

- Jei "Burning Shadows" dauguma klausytojų įžvelgė "Type O Negative" didžiausią įtaką, tai kas buvo įkvėpimo šaltiniai įrašant "The River of Lost"?

- Manau, įtakų labai daug – tiek akivaizdžių, tiek ir neapčiuopiamų, ir net gerokai netikėtų ar nesuvokiamų sau pačiam, nes paveikti gali viskas, kas supa žmogų. Vieni iš mano mėgstamiausių grupių ir atlikėjų – Jeff Buckley, Martin Grech, "Anathema", "Vast", "The Tea Party", "The Mission", "Dead Can Dance", "Cocteau Twins", "The Cult", "Nine Inch Nails", "Deftones", "Entombed", "Radiohead", "Type O Negative" ir t.t., ir visi jie neabejotinai vienaip ar kitaip veikia mano kūrybą. Tačiau žmonių grupėje buvo penki ir, nepaisant to, kad daugumą dainų sukūriau aš, didžiąja dalimi tai – tik karkasas, ir kiti nariai kiekvienas įnešė savo indėlį ir savo spalvų, taip pat darė man įtaką. Skirtumas su "Burning Shadows" tas, kad ši skirtingų grupių įtaka nebe tokia apčiuopiama ir akivaizdi, nes grupė subrendo ir rado savo kelią, nišą, spalvų paletę, tapo nuoseklesnė. 

- Albumas įrašytas 2001 m., RE-masteringas atliktas po metų, o galiausiai buvo išleistas tik 2003 m. Kodėl taip užtruko visas procesas?

- Procesas užtruko dėl paprastos priežasties: įrašius albumą ėmiau ieškoti leiblo, kuris būtų norėjęs jį išleisti, ir tas procesas užtruko gan ilgai, nes  muzikinė veikla – mano hobis ir negalėjau jam skirti viso savo laiko. Turėjau darbą, kuris užėmė didžiąją jo dalį. Galiausiai "Dangus Prod." pasiūlė išleisti albumą, bet jau su mano minėtais "kompromisais". Dabar jau tiksliai nebepamenu, bet galbūt kažkiek laiko sugaišta laukiant ir viliantis, kad atsiras ir daugiau leiblų, norinčių išleisti albumą, kad nereikės jo karpyti ir trumpinti. Galiausiai sutarus dėl leidybos tam tikrą laiką užtruko viršelio parengimas ir suderinimas, spaudos darbai. 

- Albumo lankstinuke užsiminta, kad "The River of Lost" viršelyje yra įamžinta Myakka upė? Kas tai per vieta ir kuo Jus sužavėjo, kad buvo įamžinta ant disko viršelio?

- Myakka upė teka šalia miestelio, kuriame kurį laiką su Laima gyvenom Floridoje. Bet mes apie tai nė nenumanėm, kol po smarkių liūčių upė taip išsiliejo iš krantų, kad apsėmė viską aplinkui, įskaitant vietinį plentą, na, ir tokiu būdu parodė save pasauliui ir mums! Kažkurią dieną važiavom pro šalį, pamatėm įspūdingą reginį – šios upės apsemtą parką ir nutarėm sustoti pafotografuoti. Nuotraukos išėjo įspūdingos: siurrealistiškos, kerinčios ir mįslingos. Vaizdas buvo tiesiog pribloškiantis. Kai atėjo metas galvoti apie albumo viršelį, kitų alternatyvų net nebuvo, nes labai norėjau panaudoti būtent tas nuotraukas. Pradinis pavadinimo variantas buvo "The River of Loss", bet "lost" mano ausims skambėjo geriau, nors šių žodžių reikšmė ir skiriasi.

- "The River of Lost" išleidusi kompanija "Dangus" buvo Jums pažįstama iš anksčiau – būtent ji išleido "Burning Shadows" EP kasetės formatu. O kaip prasidėjo grupės bei "Dangaus" bendradarbiavimas?

Taip, "Dangaus" įkūrėją Ugnių Liogę pažįstu labai seniai. Kadaise senam mano tėvų bute prie alaus praleistas ne vienas vakaras, kartu kurti komiksai apie "Buratiną", kurie vėliau buvo spausdinami Ugniaus leidinyje "Raganos ir alus". Vieną iš tokių vakarų, beje, gimė ir idėja gabalo "The Beauty and The Beast" tekstui (kurio pradinis pavadinimas buvo "Visions of The Thousand Eyes"). Vėliau, įrašinėjant "The Beauty and The Beast" EP "deformavau" ir papildžiau jį, bet pati pirminė "lyriksų" idėja mums su Ugnium užsimezgė būtent vieną iš tokių vakarų vaišinantis alumi... 
Dėl leidybos daug nepapasakosiu – tais laikais leidybines kompanijas galima buvo suskaičiuoti ant pirštų. Ugnius pasiūlė išleisti "Burning Shadows" EP kasetinį variantą, įtraukiant ispaniškajame leible neišleistas dainas, o aš, savaime aišku, sutikau, todėl jis suderėjo su ispanais sąlygas ir ją išleido. 

- Kaip buvo sutiktas "The River of Lost" metalinėje visuomenėje?

- Man sunku vertinti, kaip buvo sutiktas albumas, nes nemedžioju komentarų, recenzijų. Jei netyčia akis užkliūva ar kas atsiunčia linką – perskaitau, nes pasidaro smalsu, bet specialiai neieškau. Galiu vertinti tik žiūrovų reakcijas koncertuose ir po jų. Didžiąja dalimi jos buvo labai pozityvios. Teko girdėti įvairių komplimentų: apie originalumą, "geriausią vakaro grupę" ir pan., ir tai buvo labai malonu, žinoma. Bet atsiliepimų būta ir priešingų, be abejo, nes žmonių skonis ir lūkesčiai nėra vienodi, ir kas vienam žmogui atrodo progresyvu ir įdomu, kitam gali pasirodyti ne "true" ir pan.  

- Kaip buvo pristatomas albumas?

- Oficialaus pristatymo ir "šventimo" kur nors bare nebuvo. O šiaip buvo daromi įprasti promocijos/marketingo veiksmai: interviu, koncertai ir t.t. Didelio ažiotažo ir sujudimo iš mūsų pusės nebuvo. Tikriausiai dėl to, kad albumo išleidimas šitaip užsitęsė ir grupei tai jau buvo praeitas etapas. 

- Kokią vietą užima "The River of Lost" albumas grupės diskografijoje, žiūrint iš šiandienos perspektyvų?

- Žinai, niekada apie tai nesusimąsčiau... Sakyčiau, jis, kaip ir daugelis kitų praeities įvykių ir prisiminimų, susijęs tiek su gerom ir teigiamom emocijom, tiek ir su tam tikru nusivylimo, neišpildytų lūkesčių jausmu. Šie jausmai tikrai ne vienareikšmiai, kaip turbūt jau supratai iš mano atsakymų... Kalbu ne vien apie "apkarpytą" albumą ar finansines išlaidas (neatgavom nė cento iš išleistų pinigų – gan didelės sumos tais laikais), bet ir apie įrašo kokybę. Albumas tapo kertiniu akmeniu šiuo atžvilgiu, nes eilinį kartą įsitikinau, kad to meto Lietuvos garso įrašų studijų įrašų kokybė smarkiai atsilieka net nuo Latvijos ir Estijos, o ką jau kalbėti apie Vakarų Europą ar JAV. Po "The River of Lost" įrašymo pradėjau smarkiai domėtis viskuo, kas susiję su muzikos suvedimu, vėliau Londone pabaigiau vienerius metus trukusius garso režisieriaus kursus. Bet didžiąją dalį žinių pasisėmiau savo jėgomis būtent po albumo įrašymo, godžiai ieškodamas informacijos internete, bandydamas įvairiausią softą (labai dėkui McKarui už pagalbą su "pluginais" tais "didžiojo badmečio" laikais!), eksperimentuodamas ir mokydamasis iš savo klaidų. 
Bet kuriuo atveju, pozityvios emocijos pranoksta neigiamas, nes kad ir kaip į šią muziką žiūriu šiandien, visų pirma tai – praeitas netrumpas kelias: nuo kūrybos iki jos įamžinimo. Be to, išgyventos emocijos, repeticijos, koncertai, nauja patirtis, naujos pamokos ir t.t. Kitas nepamainomas dalykas – tuo metu grupėje vyravusi atmosfera. Buvo daug geros nuotaikos ir juoko iki ašarų. Šauniai leidom laiką ir mėgavomės tuo, ką turėjom. Todėl tą etapą grupės istorijoje visada prisiminsiu tik teigiamai. Žvelgiant iš muzikinės pusės... Na, savo muziką apskritai sunku vertinti, ypač prabėgus šitiek metų. Čia perspektyvų klausimas: vienaip apie ją galvoji, kai ji dar nėra įrašyta ir kai tebevyksta kūrybinis procesas, repeticijos ir pan., ir visai kitaip, kai ji jau išleista į pasaulį. Rengdamasis šiam interviu perklausiau albumą – pirmąkart per gerus 7-8 metus! Tiesiog taip veikia protas – kažką kuri, įrašinėji, tuo metu klausai klausai klausai... ir matyt atsiklausai tiek, kad įrašius viso to klausyti nebesinori, be to, pradeda rūpėti tai, kas bus toliau, o ne kas jau padaryta. Kūryba nesustoja, ir netrukus visa galva pasineri į naujas idėjas, imi kvėpuoti jomis. Iš dalies tai, ką dabar girdžiu, skamba taip, lyg tai būtų sukurta ir grota ne mūsų – kadangi praėjo tiek laiko, ir tiek visko po to dar buvo kurta ir grota. Nors galbūt mūsų atveju ne taip jau ir daug. Na, bet pakankamai. Žvelgiant iš to laiko perspektyvų, tai buvo žingsnis į priekį, neabejotinai. Ir tai, manau, svarbiausia. 

- Iš mūsų pokalbio 2015-aisiais buvo galima suprasti, kad apie "Shadowdances" dar ateityje tikrai išgirsime. Kaip pasistūmėjo "Shadowdances" reikalai per tą laiką?

- Reikalai tikrai smarkiai pasistūmėjo, nors puikiausiai suprantu, kiek laiko sugaišta poliruojant naują medžiagą, kiek jo "prastumta" veltui laikotarpiais, kai jaučiausi "perdegęs". Įvyko pasikeitimų ir asmeniniame gyvenime – mudu su Laima išsiskyrėme (visa laimė, sugebėjom išsaugoti pagarbą ir draugiškus santykius, iki šiol palaikome ryšį, nors gyvename skirtingose šalyse), po to sekė laikotarpis, kurio nepavadinčiau įkvepiančiu... Be viso šito, lyginant su ankstesne situacija, labai pasikeitė mano rutina: dabar pilnu etatu dirbu subtitravimo kompanijoje, todėl muzikai laiko lieka nepalyginamai mažiau. Šia prasme man "padėjo" koronavirusas (jei taip apskritai etiška sakyti), nes kilus pirmajai Covid-19 bangai mane ir kolegas pirmiausiai perkėlė dirbti nuotoliniu būdu iš namų, o vėliau ir apskritai laikinai atleido iš darbo, valstybei iš dalies kompensuojant mūsų algas. Man tai tapo rimtu paskatinimu vėl sėstis prie nepabaigto albumo, ir aš tikrai smarkiai pasistūmėjau į priekį, tiek technine įrašo prasme, tiek kalbant apie albumo koncepciją. Galiu pasakyti, kad albumas tikrai bus, kad jis bus konceptualus, t.y. visas (arba beveik visas) jo dainas vienija viena tema, būtent – sveikas protas ir kritinis mąstymas – jų šiuolaikiniame pasaulyje dažnai trūksta, nepaisant to, kad gyvename XXI amžiuje. Stebint pasaulį nevalingai kyla retorinių klausimų dėl religijos ir kitų ideologijų, įskaitant politines, jų įtakos prasmingumo ir naudingumo žmogui bei šiuolaikinei visuomenei, su tuo susijusioms psichologinėms ir kitokioms pasekmėms. 
Realios albumo išleidimo datos dar nėra, bet labai norėčiau kitų metų pavasarį jį arba išleisti, arba bent jau konkrečiai žinoti realią išleidimo datą. Norėčiau, kad albumas būtų išleistas CD formatu, nes šiuo atžvilgiu esu senas dinozauras ir su nepasitikėjimu žiūriu į dabartinę "vienos dainos kulto" madą. Norisi įdėti daugiau pastangų ir pateikti klausytojui pilnesnį, įdomesnį, įvairiapusiškesnį leidinį. Neseku, kas dedasi Lietuvos leidybinėje erdvėje, bet jei yra leiblų, suinteresuotų išgirsti naują "Shadowdances" medžiagą ir potencialiai išleisti arba prisidėti prie naujo albumo išleidimo ar platinimo, kreipkitės į mane el. paštu: [email protected].