The Eagles

2005 Rugpjūčio 09

The Eagles

Kai kuris nors lietuviškas ansamblis, paklaustas apie savo grojamos muzikos kryptį, atsako: "Mes grojame amerikietišką roką" (tai pastaruoju metu labai paplitęs atsakymas), dažniausiai neaišku, kas turima omenyje. Nėra ir niekada nebuvo monolitiško "amerikietiško" stiliaus. Net šalia esančiuose klubuose gali išgirsti labai skirtingą muziką.

Pavyzdžiui, metalas, kalamas San Francisko pašonėje nusidriekusioje Bay Area pakrantėje, neretai vadinamoje thrash metalo lopšiu, ir spalvingai, rėksmingai apsirengusių muzikantų Los Andžeio klubuose grojamas taip pat labai kietas rokas, su thrash neturintis nieko bendra.

Vis dėlto egzistuoja vienas, žinoma, taip pat gana sąlygiškas, amerikietiškojo roko skirstymas: Rytų ir Vakarų pakrantės. ši riba nužymėta jau gana seniai, pirmojo roko gyvavimo dešimtmečio pabaigoje, kai jis ypač vešėjo Vakarų pakrantėje. šis stilius buvo pavadintas "Westcoast sound". Tai spalvingas kelių gana prieštaringų ir tolimų vienas kitam stilių (folk, country ir roko) kokteilis.

Charakteringi Vakarų pakrantės roko bruožai: juvelyriškai ištobulinta, sudėtinga vokalinė harmonija, aukšti, kartais net falcetiniai balsai, gražios, lengvai įsimenančios melodijos ir giedri, optimistiški, didesnę metų dalį vyraujantį šiltą klimatą atspindintys atostoginiai dainų tekstai. šios muzikos centras buvo Kalifornija, kurioje muzikinę karjerą pradėjo tokios vėliau pasaulinę šlovę pasiekusios grupės, kaip "The Beach Boys", "The Byrds" ar "The Mamas And Papas". Tai toli gražu ne visos Vakarų pakrantės roko pažibos -jų buvo labai daug, - tačiau negailestinga laiko tėkmė jau nuplovė daugelio jų pėdsakus, kadaise, septintojo dešimtmečio viduryje, ryškiai įspaustus saulėtų Kalifornijos paplūdimių smėlyje. Kas dar prisimena tokius anuo metu populiarius ansamblius, kaip "Association" ar "Termin"?

Vakarų pakrantės rokas ne tik garsėjo savitai ištobulinta vokalo harmonija, žvangančių, dažniausiai akustinių gitarų akompanimentu, paprastomis, įtaigiomis melodijomis. Tai buvo ir gana tiesmukiškas būdingų vietos geografinių bruožų perteikimas: toli, iki horizonto nusidriekę paplūdimiai, kaitri saulė, sušildanti vandenyno bangas taip, kad vos ne ištisus metus jomis galima skrieti burlente. Muzikos pobūdį vaizdžiai atspindi ir kai kurių grupių pavadinimai, pavyzdžiui, "The Beach Boys" - "Paplūdimio berniukai" (beje, pastarosios grupės muzikai buvo sugalvotas specialus pavadinimas "surf-rock", taip pabrėžiant jų dainų tematikos kertinę ašį - burlentės teikiamus malonumus).

šis saulėtasis stilius, kurį laiką vyravęs amerikietiško roko scenoje, vėliau buvo kiek nustumtas į šoną sparčiai besivystančių naujų pakraipų. Taip psichodelinis, hipiškas rokas, nors ir gimęs tuose pačiuose regionuose, mažai ką bendro turėjo su lengvabūdiškuoju paplūdimių roku. Tačiau Vakarų pakrantės rokas neišnyko, jo tradicijas, nužymėtas septintojo dešimtmečio pradžioje, tęsė ir vėliau susikūrusios grupės: "Poco", "Flying Burrito Brothers", "Bellamy Brothers" ir kt. Bet ryškiausia šio antrojo West-coast stiliaus atgimimo žvaigždė buvo "Eagles ("Ereliai"), kurių nepamirštamą hitą "Hotel California" niūniuojame ir dabar, praėjus jau keliolikai metų po grupės iširimo. Tai - vienas žymiausių visų laikų Amerikos roko ansamblių, vertinant jo kūrybą pagal komercinius rodiklius bei įvairius plokštelių pasaulio "ordinus" bei "medalius". "Erelių" savitumą atspindi ir tai, kaip sunku įsprausti jų kūrybą į kurio nors konkretaus stiliaus rėmus. Pagal vieną išsamią anglų žurnalo "Melody Maker" anketą "Eagles" buvo išrinkta "geriausia pasaulyje country grupe", tuo tarpu puristai JAV apskritai nepriskiria šios grupės muzikavimo prie country; "Eagles" plokštelėse geriausiu atveju girdėdami beviltiškai nutolusį nuo country avangardą. Sunkiai telpa į europietiška roko sampratą, anot kritikų, "sachariniškai" saldžios "Eagles" melodijos. Juo labiau, kad tokių San Francisko grupių, kaip "Moby Grape" ar "Grateful Dead", kūryboje kietas, aštrus ir rupus rokas darniai persipynė su iš country atklydusiu sentimentalių baladžių grauduliu. O "Eagles" - saldu saldu... Bet ar visi ir visada geria arbatą be cukraus?

Grupė "Eagles" susikūrė 1971 metų rugpjūtį. Jos muzikantai buvo nemažą stažą turintys patyrę ir ambicingi muzikantai. Kiekvienas norėjo įgyvendinti savo asmeninius sumanymus. Ilgokai vyko tarpusavio trintis, kol pagaliau visi kampai nusišlifavo - tik įrašinėjant trečiąjį albumą pagaliau buvo galutinai susitarta, kuris muzikantas kokiu instrumentu gros... Bene didžiausią patirtį turėjo gitaristas Bėrais Lidonas (Bernie Leadon), dar 1958 metais grojęs bandža bluegrass pakraipos country grupėje "Scottsville Sąuirrel Barkers". Prieš įsiliedamas į susikūrusią "Eagles", B. Lidonas sėkmingai grojo tuo metu jau ganėtinai žinomoje grupėje "Flying Burrito Brothers". Boso gitaristas Rendis Meisneris (Randy Meisner) buvo grojęs grupėje "Poco". Jis drauge su kitais dviem būsimaisiais "Eagles" muzikantais - gitaristu Glenu Frėjumi (Glenn Frey) ir būgnininku Donu Henliu (Don Henley) - grojo dainininkei Lindai Rondstadt pritariančioje grupėje. Beje, ši talentinga vokaliste įėjo į popmuzikos istoriją kaip viena didžiausių country muzikos revoliucionierių, savo dainomis ryžtingai sulaužiusių sustabarėjusius šios muzikos štampus ir drąsiai balansavusi ant roko ir country briaunos. Jau įrašinėdami debiutinį albumą, "Eagles" muzikantai kurį laiką dar bendradarbiavo ir su L. Rondstadt.

Debiutiniame albume "Eagles" (1972) buvo net trys puikus hitai: lengvabūdiškai skaidri ir giedra 'Take It Easy", niūroku mistiniu šydu apgaubta kietoka "Witchy Woman" ir lyriška pakili "Peaceful Easy Feeling". Bet esminiu tolimesnei "Eagles" kūrybai tapo antrasis albumas "Desperado", turėjęs akivaizdžius koncepcinės plokštelės požymius. Su tam tikra išlyga šį diską galima vadinti ir bandymu kurti savotišką roko operą. Visas šios plokštelės dainas jungia viena prasminė teminė gija - romantiška 1890 metais Kanzase plėšikavusio Daltono gaujos istorija, parausvinta plėšikams suteikus svieto lygintojų a la Tadas Blinda bruožų.

"Eagles" muzikantai nubrėžia paralelę tarp gyvenimo rutina nusivylusių paplentės riterių ir roko muzikantų, dažniausiai taip pat pabėgusių iš konservatyviosios bei stagnatiškos juos supančios vartotojiškos visuomenės. Ypač populiarios buvo saldžiai liūdnos antrojo albumo dainos "Desperado" ir "Tequilla Sunrise", tapusios dideliais singliniais hitais.

Dar aukštesnis "erelių" muzikinės brandos laiptelis buvo 1974 metais išleistas trečiasis "Eagles" albumas "On The Border", kurį įrašant dalyvavo ir naujas grupės gitaristas Donas Felderis (Don Felder). Jam prisijungus, pasikeitė ir "Eagles" skambesio koncepcija: nuo šiol buvo grojama dviem solo gitaromis, o Glenas Frėjus pasitenkino ritmine gitara. šie pakeitimai gerokai suminkštino "Eagles" dainas, nutolino nuo tokių kompozicijų kaip "Witchy Women" iš pirmosios plokštelės. Dar vieną specifinį "minkštinantį" štrichą užbrėžė į grupės instrumentų sąrašą įtraukta mandolina ir bandža - šitais instrumentais puikiai grojo D. Felderis. Visi akompanimento pakitimai suformavo unikalų "Eagles" gitarų skambesį, dėl kurio "tikrojo" roko saugotojai apkaltino "erelius" nutūpus ant popso šakelės, apkibusios saldžiais kalifornietiško rojaus sodų vaisiais. Tačiau pats charakteringiausias "Eagles" skambesio bruožas - trapios, subtilios, svajingos vokalo partijos. Pagrindinė vokalinės harmonijos ašis dažniausiai yra duetas Frėjus-Henlis ar ypač aukštu balsu pasižymintis Meisneris, išsiveržiantis į priekį tokiose dainose, kaip "Take It To The Limit". Meisneris - vienintelis dainuoja susijaudinusiu balsu. O dar tas nostalgijos šydas, gaubiantis gražias melodijas, balansuojančias ties sentimentalumo riba...

Pagrindiniai "Eagles" dainų kūrėjai - taip pat tandemas Frėjus-Henlis, kurį retkarčiais papildo ir kiti grupės nariai ar tokie patyrę dainų kūrėjai, kaip Džeksonas Braunas (Jackson Browne) ir Linda Rondstadt. Brandžiausią grūdą į kūrybinį dainų aruodą įbėrė Džonas D. Sauteris (J. D. Sauther), parašęs "The Best Of My Life" ir vieną didžiausių grupės hitų "New Kid In Town". Pirmųjų trijų grupės albumų skambesį formavusį Gliną Džonsą (Gleen Johns), L. Rondstadt gyvenimo draugą, vėliau pakeitė Bilas šymčikas (Bill Szymczyk). šis prodiuseris gerokai pamainė irEagles" veidą, į sentimentalias ir švelnias dainas įliedamas rokenrolo ir ritmenbliuzo, o kai kuriose dainose juntamas net ir soul atspalvis. Gal visi šie nauji bruožai ir pakėlė naujausią "Eagles" kūrinį į aukščiausią šlovės laiptelį?

Ketvirtasis "Eagles" albumas "One Of These Nights" (1975) net kelis mėnesius buvo populiariausių Amerikos topų priekyje. Dideliu singliniu hitu tapo titulinė daina "Lyin' Eyes" ir "Take It To The Limit". Albumas buvo taip tobulai aranžuotas ir įrašytas, kad kritikų choras vieningai nusprendė, jog "One Of These Nights" - pati geriausia daina visoje "Eagles" diskografijoje.

Bet skraidant tokios ryškios šlovės padebesiais draugišką "erelių" būrį netikėtai palieka B. Lidonas. Atsisveikinimo koncertas įvyko 1975 metų pabaigoje Kalifornijoje "Anaheim" stadione, į kurį susirinko per 50 000 žiūrovų. B. Lidonas niekaip negalėjo pamiršti laikų, kai grojo country muziką bluegrass ansamblyje, o rokas jam taip ir "neprilipo". Todėl netrukus po skyrybų su "Eagles" išleistame soliniame albume muzikantas vėl prisipažino mylįs country.

"Eagles" turnė po Japoniją ir Australiją metu prie grupės prisijungė Džo Volšas (Joe Walsh). Tai buvo labai netikėtas "erelių" būrio papildymas: juk Volšas garsėjo kaip vienas aštriausių metalo gitaristų, jo grojimą lygino net su tokiais neprilygstamaisiais kietuoliais, kaip Džimis Hendriksas (J. Hendrix) ir Džefas Bekas (J. Beck). Pirmas svarbus Volšo muzikinės karjeros tarpsnis - kietą roką grojančio trio "James Gang" lyderis. šios grupės, susikūrusios penkeriais metais anksčiau, negu "Eagles", albumai "Yer" ir "Ridės Again", kurių prodiuseris buvo B. šymčikas, tapo amerikietiško sunkiojo roko kelrodžiais. 1970 metais Dž. Volšas paliko "James Gang" ir išleido tris solinius albumus, iš kurių labiausiai giriamas "So" (1975). Netikėtą jo prisijungimą prie gerokai minkštesnę muziką grojančios "Eagles" grupės galima aiškinti ir muzikanto noru tapti eiliniu geros grupės muzikantu: jį išvargino "James Gang" lyderio vaidmuo, pečius slegianti atsakomybė už dažną muzikantų keitimąsi. Vis dėlto Dž. Volšo sprendimas publiką sujaudino - sunku buvo suvokti, kaip aštri lyg elektrinis pjūklas jo gitara pritaps prie tylaus, švelnaus "Eagles" dūzgesio. Be to, tokios ryškios ir prieštaringos asmenybės atėjimas galėjo sugriauti įprastinį šio kolektyvo įvaizdį, kuriame visi muzikantai buvo "lygūs tarp lygių", be akivaizdaus lyderio.

B. Lidono pasitraukimą plokštelių firma "Asylum" įamžino rinktiniu geriausių grupės kompozicijų albumu "Eagles - Their Greatest Hits 1971-1975", kuris parduotuvėse pasirodė 1976 metais. O "Eagles", beveik visus metus praleidę gastrolėse (jų metu pirmą kartą koncertavo ir Europoje), pagaliau susirinko į studiją įrašyti naujo albumo. Turnė išsklaidė nuogąstavimus, kad Volšas "suminkštėjo", be to, muzikantas pirmenybę atidavė klavišiniams instrumentams, ypač tuo metu dar šiokia tokia roko naujove buvusiam sintezatoriui. Po tokio muzikinių akcentų perskirstymo svarbiausiu "Eagles" gitaristu tapo Felderis. Gastrolių metu koncertinį "Eagles" repertuarą pamargino ir kai kurie Dž. Volšo hitai iš "James Gang" laikų: "Turu To Stone", "Rocky Mountain Way", "Funk49" ir kt.

Naujajame "Eagles" albume "Hotel California" (1976) Džo Volšas dainuoja tik vieną savo kompoziciją - ne ypač pagirtą "Pretty Maids Ali In Row". Ką gi, įspūdingą metalo roko patirtį turintis gitaristas prisiderino prie ramaus "erelių" sklandymo... Didžiausiu naujojo albumo, taip pat labai ilgai pirmavusio Amerikos topuose, hitu buvo švelni, sentimentali baladė "New Kid In Town". Albume "Hotel California" vėl buvo ryškiai juntama vieninga koncepcinė gija, kurios leitmotyvą galima rasti ne prastesnio hito -titulinės dainos, pradedančios plokštelę - priedainyje:

"Sveiki atvykę į "Kalifornijos " viešbutį,

Tai tokia nuostabi vieta, čia tokie mieli veidai.

Tokia gausybė ištaigingų kambarių,

Bet kuriuo metų laiku čia surasite sau prieglobstį".

"Rytų Amerikos pakrantėje mus dažnai kaltina, jog propaguojame ir garbiname kalifornietišką prabangų gyvenimo būdą -žavios merginos, kalnų rezidencijos, pinigais besišvaistantys lėbautojai, - bet tai paviršutiniškas požiūris į mūsų kūrybą, - teisinasi Glenas Frėjus. - Mes dainuojame apie visą pasaulį, ne tik apie šį žavų žemės kampelį - Kaliforniją". To tariamo įsivaizduojamo ištaigingo viešbučio įvaizdis - tai lyg į priekį nueinančio romantiško gyvenimo tarpsnio simbolis: žmonės į šį viešbutį įeina, bet neišeina, lieka įkalinti prabangiuose kambariuose, apsupti visus įgeidžius tenkinančių tarnų... šis savanoriškas įkalinimas atsispindi titulinės dainos tiesmukiškose metaforose:

"Veidrodinės holų sienos, visada šampanas su ledais,
Bet ji netikėtai šūktelėjo: "Juk mes visi kaliniai,
Savo noru čia užsidarę!"
Ir jie renkasi bendriems pietums puikiose kamerose,

Aštriais plieniniais peiliais drasko patiektą mėsą,

Ir negali užmušti pasislėpusio žvėries šiais ašmenimis...

(....)

Atsimenu tik tai,

Kad bėgau, ieškodamas durų,

Privalėjau rasti išėjimą į tą vietą,

Kurioje buvau prieš patekdamas čia.

Bet naktinis portjė pasakė: "Atsipalaiduok,

Mes esame taip užprogramuoti;

Tu gali apsimokėti už bet kurį laiką,

Bet išvykti iš čia - negali niekada..."

Tai, kad viešbučio simbolis - viso mus supančio pasaulio modelis, pripažįsta ir "Eagles" muzikantai. "Tai pasakojimas apie visus mus aštuntojo dešimtmečio pradžioje užvaldžiusį dekadansą ir bėgimą nuo savęs, bėgimą niekur, - sako Donas Henlis. -šiuo alegoriniu pasakojimu mes norime žmones išjudinti iš juos apėmusios apatijos, priversti aktyviai žvelgti į pasaulį, neleisti planetai irti. Bet, kita vertus, šiame pasakojime yra ir namaža pesimizmo, ypač turint omenyje stiprėjantį sąstingį muzikoje, kur taip trūksta stipraus postūmio, kokiu kadaise buvo "The Beatles" dainos". /

Grupės "Eagles" muzika, nors ir palikusi ryškų pėdsaką ne tik aštuntojo dešimtmečio roke, vis dėlto nesukūrė kažkokių didelių naujovių, kurios būtų turėjusios ypatingos įtakos tolimesniam popmuzikos vystymuisi. Tai, be abejo, talentingos dainos, kuriamos pagal įprastus, patikrintus receptus. Gaila, kad "Hotel California" tapo paskutine aukšta viršukalne, virš kurios "ereliai" pakilo ir ilgai sklandė šlovės padebesiais. Po ilgokos pertraukos 1979 metais išleistas albumas "The Long Run" buvo tik blankus "Eagles" šedevrų atkartojimas ir ryškus kontrastas, lyginant šią plokštelę su ankstesniu, tobuliausiu "Eagles" diskografijos albumu "Hotel California". Paskutinį tašką "Eagles" biografijoje padėjo dvigubas koncertinis albumas "Eagles Live" (1980). Po to "ereliai" išskrido kas sau į įvairias puses. Naujų žymesnių grupinių projektų ex-"Eagles" muzikantai taip ir neįgyvendino, bet so linių albumų išleido nemažai. Ypač vaisingas Gleno Frėjaus solinis muzikavimas.