Net ir užkietėjęs metalistas retkarčiais padeda į šalį sunkiausius įrašus ir savo gyvenimą praskaidrina kitokios muzikos garsais. Neabejoju, kad "The Prodigy" yra viena iš grupių, kurią gerbia ir nesigėdydami klauso metalo mėgėjai. Tiesa, nors šios grupės didžiausi pasiekimai visiškai nesusiję su šiuo žanru, visgi "The Prodigy" vardas žinomas atidesniam klausytojui: grupė darbui studijoje pasitelkia sunkiosios muzikos gerbėjams pažįstamus muzikantus, dalijosi scena su "Sepultura",  sulaukė kvietimo koncertuoti "Download" festivalyje ir galų gale - respektabilus žurnalas "Metal Hammer" pernai nusprendė naujausiąjį britų albumą "The Day Is My Enemy" įtraukti į geriausių 2015 metų darbų Top-30 sąrašą. Tad gal elektroninės muzikos pankams su metalistais įmanoma eiti tuo pačiu taku?

Taigi, "The Prodigy" Lietuvoje svečiuojasi jau trečią kartą, tačiau pirmų dviejų koncertų netenka išvysti savo akimis. Belieka guostis, kad šiemet grupė atvyksta bene su stipriausiu grojaraščiu: 2005 m. buvo pristatomas akivaizdžiai silpniausias albumas "Always Outnumbered, Never Outgunned", o 2012-ųjų grojaraštyje vyravo išgirto, tačiau labiau platesnei auditorijai skirto disko "Invaders Must Die" dainos. Naujausias darbas "The Day Is My Enemy", nors gal šaltokai buvo sutiktas Lietuvos muzikos kritikų, visgi yra tarpinis variantas grupės diskografijoje - jame yra dainų, primenančių vėlyvuosius hitus, bet galima rasti ir kūrybos, už kurią klausytojai pamėgo šią grupę 1994-aisiais.
"The Prodigy" vardas ir trečią kartą priviliojo panašų gerbėjų skaičių, kuris stebėjo Liam Howlett ir co. pasirodymus anksčiau - į "Siemens" areną suplūdo apie 5000 žiūrovų. Vakarą pradėti buvo patikėta ispanams "Gomad! & Monster". Vaizdo klipuose dėvimi "Pantera" marškinėliai, įdomus įvaizdis ir gan artima "The Prodigy" muzika suvilioja nepraleisti ir šių madridiečių koncerto. Gana kukliai apšviestoje scenoje muzikantams tenka nelengva užduotis - pritraukti kuo daugiau publikos, kuri gan vangiai rinkosi į arenos vidų. Ispanams iš dalies tai pavyko - publika nors ir nešėlo, tačiau susidomėję stebėjo veiksmą scenoje. Teisingumo dėlei reiktų pasakyti, kad gyvus instrumentus visgi nustelbė elektroniniai būgnai, o gitaros partijos irgi ne visada buvo girdimos. Per tas 40 minučių bene smagiausiai nuskambėjo "Rage Against the Machine" dainos "Killing in the Name" sava versija. O kad tarp žiūrovų yra daugiau rokui prijaučiančių žmonių, nei sutikti pavieniai metalo koncertuose matyti veidai, įrodė momentas, kad "Gomad! & Monster" frontmenas publikai patikėjo sudainuoti "Metallica" dainos "Enter Sandman" priedainį. Trumpai tariant, apšildymas buvo "į temą", tačiau kokias 10 minučių iš viso pasirodymo būtų buvę galima ir iškirpti.
Tačiau ne tai buvo didysis valios išbandymas. Jei roko koncertuose pertraukų tarp atlikėjų pasirodymų metu fone užleidžiami klasikiniai roko hitai, kuriuos beklausant laikas prabėga greičiau, tai "The Prodigy" pasirodymo pradžios laukimas prilygo amžinybei. Pagaliau 45 minučių galvą išūžusios klubinės muzikos pertrauka baigiasi, arenojegęsta šviesos ir po trumpos įžangos į sceną žengia pagrindinės žvaigždės. Kaip jau tapo įprasta, pirmasis susirinkusiems žiūrovams pamojuoja grupės siela Liam Howlett ir dingsta scenos viduryje. Priekyje šėlsta charizmatiškasis Keith Flint bei daugiausiai su publika bendravęs Maxim Reality. Pradėję nuo kultinio "Breathe", vėliau didžiąją dalį repertuaro skiria būtent naujausiajai kūrybai, kurią retkarčiais pertraukdavo laiko patikrintas hitas. Jei nauji kūriniai "suėjo" daugmaž gerai, senųjų kūrinių atlikimui galima rasti priekaištų: "Breathe" buvo gerokai apkarpytas, "Firestarter" pabaiga neatpažįstama, o "Voodoo People" pirmoji pusė buvo sugrota kaip senasis dainos variantas, o antroji - kaip grupės "Pendulum" sukurtas remix‘as (tiesa, skambantis gyvai gal net ir geriau nei originalas).
Viso pasirodymo metu garsas buvo kokybiškas ir švarus, tik šou pradžioje jo norėjosi gal net truputį daugiau. Tačiau kai atėjo laikas atlikti kūrinį "Poison", viskas stojosi į savo vėžes - nuskambėjęs pagrindinis dainos motyvas kone kiaurai perėjo visą kūną. Puikiai buvo atlikta ir skandalingoji "Smack My Bitch Up" - gyva gitara daro koncertinį dainos variantą dar malonesnį ausiai, nei kurį esame įpratę girdėti albume.
Tada "The Prodigy" muzikantai pradingsta užkulisiuose, bet žiūrovams gausiai skanduojant grupės vardą, Liam su kolegomis atlieka vieną sunkiausių kūrinių grupės istorijoje - "Their Law". Didžiulę ovacijų bangą sukelia "No Good (Start the Dance)" melodiją, kurią atpažino turbūt ir tie, kurie iki šiol nesidomėjo grupės kūryba - prieš porą metų olandų dj Fedde le Grand ir kanadiečiai Sultan & Ned Shepard prikėlė antram gyvenimui šį hitą (nors, mano ausimis, nelabai vykusiai).
Jei naujausio albumo daina "Wall of Death" nesukūrė jokios mirties sienos, tai "Take Me to the Hospital" išjudino žiūrovus - anksčiau vienur ar kitur atsirandantis nedrąsus circle pit‘as greit nurimdavo, tai atliekant paskutinę dainą žiūrovai jėgų jau nebetaupė. "The Prodigy" muzikantai padėkoja susirinkusiems gerbėjams ir skambant "Out of Space" palieka sceną.
Ne tik "The Prodigy", bet ir "Chemical Brothers",  "Chase & Status" bei panašius atlikėjus mėgstantys klausytojai šiam renginiui gal ir rašytų didžiausią balą, tačiau po matytų roko koncertų, šis vakaras buvo kiek kitoks. Bene pagrindinis skirtumas tas, kad roko ar metalo pasirodymuose daug šiltesnis publikos ir atlikėjo ryšys, aiškiau matomas kiekvieno muzikanto indėlis. Tarkime, atliekant gitaros solo, šviesų operatorius pasistengia, kad tą minutę visų akys būtų nukreiptos į tą muzikantą. "The Prodigy" koncerto metu to nebuvo. Čia didelį vaidmenį atliko įspūdingas apšvietimas, tačiau jei ne šviesūs Keith Flit marškinėliai, pastarasis muzikantas būtų tiesiog pradingęs scenoje. "The Prodigy" siela ir variklis L.Howlett irgi vos 2-3 kartus viso pasirodymo metu buvo aiškiau matomas.  Visą likusį laiką žiūrovai tiesiog. Visa erdvė priminė milžinišką diskoteką, kur susirinkusieji nekreipia dėmesio į sceną, o tiesiog  mėgaujasi muzika bei gėrisi šviesomis. Ir nors žodžio "rokoteka" reikšmė kiek kita, "The Prodigy" koncertą taip irgi būtų galima apibūdinti - penktadienį "Siemens" arena būvo labai tinkama viena patrypčioti tiems, kurie niekada nėra buvę "Helios City" ar "Pabo Latino" pasilinksminimų vietose.
Trumpai tariant, "The Prodigy" koncertas buvo gera šventė ausims bei akims, tačiau tiesiog gal esu pripratęs lankytis kitokiuose koncertuose. Sekantis reportažas jau bus dėliojamas po "Cannibal Corpse" koncerto...    

Nuotr. aut. Vytenis Jurevičius (https://www.flickr.com/photos/vytenisjurevicius).
Pilna FOTOGALERIJA