Jau devintąjį kartą pirmasis rugpjūčio savaitgalis virsta didžiausiu Lietuvos roko mėgėjų įvykiu - 5 ir 6 dienomis Zarasų kraštą drebino festivalis "Roko naktys". Tiesa, ko gero tokį pavadinimą festivalyje buvę žiūrovai galėjo skanduoti paskutinį kartą - jau pernai į platesnę auditoriją pradėję orientuotis festivalio organizatoriai kitąmet pervadins renginį "Galapagų" pavadinimu. Ar nukentės nuo to klausytojas? Laikas parodys.
Pirmą ir paskutinį kartą "Roko naktų" festivalyje man teko lankytis dar 2006 metais, kuomet jis vyko Plateliuose, o ryškiausia užsienio žvaigždė buvo toli gražu ne geriausias buvęs "Uriah Heep" vokalistas John Lawton. Kas pasikeitė per tuos 5 metus? Visų pirma, jau "Roko naktyse" grojo ir pirmo ryškumo žvaigždės: "Paradise Lost", "The 69 Eyes", "Sonic Syndicate" ir kiti, bei renginys persikėlė į erdvesnį ir draugiškesnį Zarasų kraštą. 

Tik pabendravęs su keliais vietiniais žmonėmis supratau, ką turėjo omenyje vienas iš festivalio organizatorių, teigdamas, jog "Zarasai pasitiko iškėstomis rankomis, o kiekvienais metais plateliškiai aimanuodavo dėl ištryptos pievos". Kad Zarasų viešbučių savininkai trinasi rankas, kuomet "Roko naktys" rengiami pas juos, savaime suprantama, tačiau net kelio paklausta senyva moteriškė su pasididžiavimu ištarė, jog "mieste vyksta TOKIA šventė".
Taigi, penktadienio vakarą, apie 18 val. įvažiavus į Zarasų miestą, ypatingos auros nematyti, visgi miesto pakraštyje teko užmatyti vieną nuorodą "Į festivalį". Tačiau miesto centre jau galima išgirsti iš Zaraso ežero salos skambantį "Roko naktų" himną. Kadangi gerokai užtruko nakvynės derinimo reikalai, Jeronimo Miliaus balsą buvo galima išgirsti tik per viešbučio langą. Galiausiai tenka susidurti su garsiaisiais festivalio apsaugininkais, kurie leidžia įsinešti "tik 2 l alaus asmeniui". Tad apsaugos darbuotojų priekabumo mitą tikrai paneigiu - įtartini asmenys kruopščiai apieškomi, visi likusieji tikrinami kaip per įprastus renginius. Iškart nuskubu prie didžiosios scenos, kur savo pasirodymą baigia "Freaks on Floor".
Vis dar po truputį pilnėjančios publikos dėmesį blaško ir netoliese skraidantis parasparnis bei radijo bangomis valdomas lėktuvėlis. Galiausiai scenoje pasirodo viena iš grupių, kurių paskelbimas tarp festivalio dalyvių sukėlė nemažą šurmulį - "Skamp". Tenka pripažinti, kad visus skeptikus muzikantai turėjo nutildyti - kaip ir buvo galima numanyti, buvo grojama kažkas panašaus į "H-Blockx" ar "Rage Agains The Machine". Pagrindinį solisto krūvį teko atlaikyti ką tik vestuves atšventusiam Viliui Alesiui, o šįkart Erica Jennings buvo labiau nustumta į antrą planą. Ne vienoje dainoje ji nulįsdavo į scenos gilumą, o tik keliose dainose ji įrodė, kad yra ne tik sceninis papuošalas. Kiek leido mano muzikinės žinios, buvo atlikti "Superstar", "Reach (For The Stars)", "Kamschtelis", "Sportas". Pasirodymas užbaigtas "euroviziniu" kūriniu "You Got Style". Iki pilno lūkesčių pateisinimo grojaraštyje pasigedau tik galbūt sunkiausios "Skamp" dainos "Calling After Me".
Vėliau scenoje instrumentus derina grupė "Bix". Nors jau beveik 15 metų šis kolektyvas nepapildo savo diskografijos jokiu nauju albumu, tačiau visuose devyniuose (!!!) "Roko naktų" festivaliuose dalyvavusi grupė itin laukiama. "Bix" savo repertuarą pradeda nuo "Tarp Europos ir Honkongo", vėliau seka "Pressure", "Tuštuma", "Wor's". Tuo metu šalia scenos pasirodo ir viena iš didžiųjų žvaigždžių - Blaze Bayley, kuris mielai pozuoja fotografams. O "Bix" toliau kaitina publiką, kuri gerokai įsišėlsta, nors iki visiško "mosh pit" dar pritrūksta aktyvistų. O kuomet grupės lyderis Samas pasakoja "patį naujausią anekdotą" apie Kiaulę, kramtydamas lūpas vos tvardėsi nesusijuokęs ir vienas prie scenos budėjęs apsaugininkas. Pabaigai paliekama daina "Mes tikim dievais", kurios pasiklausyti į scenos kampą atėjo ir ne vienas Blaze Bayley grupės muzikantas.
Toliau seka vėl labai ilga pertrauka, per kurią scena ruošiama buvusiam "Iron Maiden" frontmenui bei publikos kantrybė vėl bandoma "Roko naktų" himnu, kuris sukamas bent po 3 kartus iš eilės, kol galiausiai fone paliekama groti kita muzika. Visiškai praradus laiko nuovoką bei smarkiai atsiliekant nuo grafiko, pagaliau vėl Lietuvos publikai pasirodo Blaze Bayley su naujais muzikantais ir naujomis dainomis. Tiesa, išgirdome nemažai kūrinių, kuriuos dainininkas atliko prieš porą metų viešėdamas Vilniuje : "Voices from the Past", "The Launch", "Man on the Edge", "Lord of the Flies". Atliekant "Iron Maiden" laikų kūrinį "The Clansman", pakartojamas jau matytas "Forum Palace" salėje triukas - B.Bayley dainos pradžioje pasisveikina su pirmoje eilėje stovinčiais fanais, tuomet apsaugininko prižiūrimas, didžiąją ilgo kūrinio dalį vokalistas atlieka stovėdamas užsilipęs ant apsauginės tvorelės paaukštinimo. Su Lietuvos publika atsisveikinama dar vienu "Iron Maiden" kūriniu "Futureal".
Nors šįkart Blaze Bayley pasirodymą stebėjo kur kas daugiau žmonių nei 2009-aisiais, visgi šįkart įgarsinimu pasirodymas paliko blankesnį įspūdį nei pirmoji Blaze viešnagė Lietuvoje - jau minėtas "The Launch" ar "Soundtrack of My Life" nuskambėjo kur kas prasčiau nei buvo galima tikėtis.
Po to scenoje vėl darbuojasi aptarnaujantis personalas, o publikai vėl bent 3 kartus tenka išklausyti iš kolonėlių sklindantį "Roko naktų" himną. Vėsų vakarą  pasidomėti kaip sekasi ruošti sceną, publikai keletui sekundžių pasirodo megztiniu su gobtuvu apsirengęs "Pain" lyderis Peter Tägtgren, tuo sukeldamas didžiules žiūrovų ovacijas. Prieš keletą metų Vilniaus publikai suomius "Nightwish" apšildę "Pain" šiemet čia yra bene laukiamiausia grupė. Pagaliau užgęsta visos šviesos ir pasigirsta įžanginės dainos "Let Me Out" melodija. Vėliau atliekama "Psalms of Extinction", moterims dedikuota "Dirty Woman". Iš naujojo disko "You Only Live Twice" dar išgirstame "The Great Pretender" bei titulinę kompoziciją. Be abejo, nuskamba ir senos geros dainos - "Same Old Song", "Monkey Business" ar "Zombie Slam". Kaip ir buvo galima numatyti iš pradžių, puikaus pasirodymo pabaigai paliekama "Shut Your Mouth". O "Pain" nulipus ant scenos ir publikai aktyviai reikalaujant, muzikantai sugrįžta ir jau tikrai taria sudie Lietuvos gerbėjams su daina "Bye / Die". 
Nors jau 1 val. nakties, ir pagal tvarkaraštį jau turėjo būti baigusios pasirodymus visos grupės, "Happyendless" dar tik ruošiasi eiti į sceną. Kadangi pastaroji grupė, nors ir daug nuveikusi Lietuvos scenos labui, visgi su roku nelabai turi ką bendro, tad su mintimi, kad apart didelių vėlavimų pirmai "Roko naktų" dienai galima rašyti riebų pliusą, nutariu jėgas pataupyti rytojui.
Šeštadienio rytas prasideda susipažinimu su Zarasais, kur prekybos centrus jau apgula oranžinėmis žiūrovų apyrankėmis pasipuošę miesto svečiai. O pradėjus darbą porai vietinių kavinių, lauke besibūriavęs nemažas roko mėgėjų būrys pasitinka atidaromas duris džiaugsmingais šūksniais.
O Zaraso saloje jau nuo 11 val. ryto prasideda veiksmas Lofto scenoje. Kadangi čia netikėtai yra įterpta ir viena įdomiausių Lietuvos alternatyviosios muzikos grupių "IR", į minėtą palapinę ateinu, dar kuomet čia scenoje siaučia bei vandeniu žiūrovus gaivina grupė "Part Time Porn". Po siautulingo pasirodymo, jau scenoje instrumentus derina "IR" muzikantai. O kad laikas neprailgtų, už garso operatoriaus pulto stoja Viktoras Diawara iš "Skamp".
Netrukus visų dėmesys sutelktas į sceną, kur "IR" trijulė pradeda savo pasirodymą su daina "Snake Pit". Nustebina tik grupės vokalisto Germano Skorio nauja trumpaplaukė šukuosena. Visa kita nestebina - aukštas būgnininko Joshua McClung lygis, dauguma repertuaro dainų iš naujausiojo stipraus albumo "BeLIEve" - "Revolution", "Party Song", "I Wonder". "IR" nulipus nuos scenos iškyla tik vienas klausimas: ar ši grupė nenusipelnė geresnio laiko koncertuoti ir geresnės scenos?
Vėliau skiriu laiko festivalio kitų pramogų apžiūrai - čia galima minant dviračio pedalus pasikrauti mobilųjį telefoną, tapti kraujo donoru, padovanoti maisto alkstantiems, įsigyti naują knygą apie lietuvišką roką, žaisti futbolą, tinklinį arba katapulta būti iššautam į keliolikos metrų aukštį. Muziką tenka prisiminti vakarop, kuomet į Slėnio sceną būriai žmonių traukia pažiūrėti į "Thundertale". Tiesa, kol kas scenoje viešpatauja energingi latviai "Trendkill Method", turėję patikti išsidūkti susirinkusiems žiūrovams. Vėliau scena užleidžiama patriotiškiesiems kauniečiams. Gan ilgą laiką "Thundertale" televizoriaus ekranuose ar įvairiuose Lietuvos miesteliuose koncertavo su akustine programa, tad šįkart labai smagu juos buvo pamatyti vėl su elektrinėmis gitaromis. Per grupei skirtas 40 minučių buvo atliktos "Lietuvos broliai į karą jojo", "Kol viltis gyva", "Švieski, žvaigžde, aukštai", "Mes turim jėgų", "Už Tėvynę". O pabaigta buvo su naujuoju "Thundertale himnu "Žemėj Lietuvos", kuris buvo atliktas du kartus. "Thundertale" pasirodymu metu ne vienas Slėnio scenoje anksčiau grojęs muzikantas įsiliejo į žiūrovų gretas, kur kartu su šėlstančia gausia publika stebėjo koncertą.
Prie Didžiosios scenos sugrįžtu tik 20 val. 30 min., kur scena ruošiama grupei "Rebelheart". Šįkart laukia malonus siurprizas - atlikėjai pasirodo lygiai tuo metu, koks ir yra numatytas. Tad "Rebelheart" netempia gumos ir iškart publikai pasiūlo gero roko dozę. Šįkart jokių pop šlagerių, vien dainos anglų kalba ("Angel", "Coma"), tempas numušamas tik lėtu Johnny Cash (arba "Nine Inch Nails", kaip sakoma albumo viršelyje) coveriu "Hurt", o vėliau vėl skamba kietas hard rokas. Pabaigai paliekama išimtis iš šiandieninės taisyklės - grojama žinomiausia "Rebelheart" lėta daina lietuvių kalba "Kelias pas tave". Po akimirksniu prabėgusių 40 minučių grupė palieka sceną.
O kokios "Roko naktys" be "tribute" projektų? Šįkart scena patikėta bene žymiausiai tokio tipo grupei Lietuvoje - "AC/DC Tribute.lt". Kadangi aš turiu savo asmeninę nuomonę apie tokias grupes, nutariu geriau išbandyti festivalio virtuvę. Nors šiemet nebuvo kepamas tradicinis jautis, tačiau žiūrovai neturėjo badauti - buvo galima rasti ir kinų virtuvės valgių, ir įvairių vegetariškų patiekalų. Neoficialiu kainos ir kokybės santykio nugalėtoju įvardinęs Ignaliniečių įmonės "Romesta" virtuvę, grįžtu prie scenos, kur čia jau šeimininkauja "G&G Sindikato" nariai. Tai dar viena grupė, kurios laukiau su dideliu susidomėjimu. Ką šie reperiai turi bendro su roku? Na, prieš keletą metų Vilniuje jie apšildė vokiečius "H-Blockx". Daugiau sąsajų nepavyksta rasti... Deja, nepaisant to, kad grupė išpildė duotą pažadą groti su "gyvais" instrumentais (už mušamųjų sėdėjo jau minėtas "IR" būgnininkas Joshua McClung), tačiau po pasirodymo liko labai kontraversiškos nuotaikos. Taip, "G&G" sutraukė minią žiūrovų, viso pasirodymo metu išlaikė publikos dėmesį, buvo viena iš šilčiausiai sutiktų grupių viso festivalio metu, bet... Dainos skambėjo visiškai taip pat, kaip esame įpratę girdėti per radiją. Tiesa, paskutinė daina "Sindikato smogikai" turėjo daugiau draivo nei skambėjusios anksčiau, tačiau iš repertuaro ("Pasaka apie 2 brolius", "Išvien", "Darome Hip-Hop", "Vokiečių gatvė", "1-as kraujaz", "Muzika, kuri saugo") tikėjausi kur kas daugiau. Ir kai roko festivalyje žiūrovai nerodo rankomis "velnio ragų" ženklo, nekrato galvų, o linguoja hip-hopo ritmu, yra mažų mažiausiai keista...
Na, ir pabaigai pagrindinė festivalio vinis - vokiečiai "Guano Apes". Jei išvakarėse grojant "Pain" ant kalvos šlaito kairėje arba dešinėje buvo galima rasti patogią vietą stebėti pasirodymą, šįkart visa publika (apie 6000 žiūrovų) susirinko prie scenos. Lėtai slenkančias laukimo minutes turėjo atpirkti įžanginis kūrinys "Quietly". Po puikaus starto - naujojo albumo pirmasis singlas "Oh What a Night", kurį pakeitė dar viena daina iš trečiojo albumo - "You Can't Stop Me". O publiką ištinka ekstazė, kuomet grojamas "Guano Apes" išgarsinęs kūrinys "Open Your Eyes". Po dar poros gerai žinomų dainų prasideda naujausiojo albumo "Bel Air" pristatymas - bene nuobodžiausia pasirodymo dalis, kur ne vienas gerbėjas pasigedo žinomesnių ir smagesnių kūrinių. Beje, scenoje netrūko ir akibrokštų - po vienos iš dainų, scenoje pasirodė pagyvenęs vyriškis, kuris pamojavęs publikai dingo užkulisiuose. "Guano Apes" vokalistė Sandra Nasic bandė paversti viską juokais: "Tėti? Ne, čia ne mano tėtis. Čia vienas iš bosisto Stefan "groupie"". Tačiau matėsi, kad jai tenka slėpti susierzinimą. Nemalonumai tuo nesibaigė - kilo nesklandumų ir su kito grupės nario Dennis Poschwatta būgnais. Vėliau visos problemos buvo išspręstos ir viskas stojosi į savo vietas, kuomet "Guano Apes" atliko bene žinomiausią coverį - "Alphaville" dainą "Big in Japan". Po jo muzikantai paliko sceną ir po ilgokos pertraukos, raginant žiūrovams, sugrįžo. Po instrumentinio "Platic Mouth" kūrinio desertui paliekamas, be abejo, "Lords of the Boards". Sulig paskutiniaisiais dainos akordais dingsta ir paskutinės jėgos. Tad renginio vedėjus atsisveikinus iki kitų metų, automatiškai kojos neša link poilsio ir apie jokius pasilinksminimus su "No DJS" nebuvo nė kalbos.
Reziumė? Tai, kad Lietuvoje turime aukšto lygio festivalį, be abejo, džiugina. Tačiau truputį nerimą kelia tai, kad po 2006-ųjų metų festivalio buvo įrodyta, kad geros muzikos Lietuvoje yra, nors jos ir negroja per radiją ar televiziją. O šiemet visgi buvo pakviesta ir žiniasklaidos propaguojami atlikėjai. Į dalyvių gretas įsileistos kitų stilių grupės vaizdo nepagadino, tačiau tuo festivalis prarado dalį žavesio. Pavadinimo keitimas vargu ar kažką pakeis, o festivalio organizatoriams linkime visgi palikti panašų roko ir kitų stilių muzikantų santykį ir ateityje. Tad tikėkimės, kad kitais metais galėsime pasigirti: Vykstu į festivalį "Galapagai 2012"!