"Džekai, sakiau tau, kad važiuotume į Roko naktis"... Pamenate šį internetinį pokštą, pagražintą filmo "Titanic" kadru ir skirtą "Karklė Music Beach" ir "Roko naktų" lankytojams? Anuomet pajūris tiesiog tvino nuo lietaus lašų, o Zarasuose viso festivalio metu išsilaikė gražūs orai. Nuo 2015-ųjų šie renginiai vyksta jau ne vienu metu, tačiau jaunimą tą patį savaitgalį vilioja su roku mažai ką turinčios bendro "Granatos". Šiemet lietaus kliuvo abiem renginiams, nors tai nė iš tolo neprilygo 2014-ųjų metų Karklės įvykiams  O viskas prasidėjo labai puikią vasarišką dieną, bet ir negalima sakyti, kad sinoptikai nieko blogo nežadėjo... Bet apie viską nuo pradžių.

Rugpjūčio 5 dieną, kaitinant beveik 30 laipsnių karščiui, keturioliktą kartą (po "atgimimo" - trečius metus iš eilės) pakvietė festivalis "Roko naktys". Šiemet renginys viliojo keliomis papildomomis scenomis ir vienu labai stipriu užsienio kolektyvu - "Epica". Dar dominančių komandų festivalio sudėtyje buvo, tačiau juos galima apibūdinti frazėmis "juos jau mačiau". Tačiau būtent headlainerių vardas, noras išvysti ne kartą matytų mėgstamų atlikėjų koncertus bei naujų talentų paieškos lėmė, kad penktadienį vakarop tenka judėti Zarasų link.
Kadangi kone visi didieji Lietuvos roko festivaliai vyksta šiaurinėje šalies dalyje ir neretai sulaukia lankytojų iš Latvijos, nenuostabu, kad organizatoriai atsižvelgia į artimojo užsienio muzikos mėgėjų interesus ir vilioja pietinius kaimynus jų tautiečių pasirodymais. "Sanctimony" yra groję ir "Roko naktyse" (teisingiau, festivalio "Galapagai" "Roko naktų" scenoje), ir "Velnio akmenyje", o po 4 metų pertraukos vėl sugrįžo į Zaraso salą. Per tą laiką grupė spėjo išleisti naują albumą "Unholy Five", o kolektyvo frontmenas Jānis Boļšaks - nusikiurpti ilgus plaukus, bet "Sanctimony" muzika beveik nepakito. Energingas death‘n‘rollas gal nėra įmantrus ar novatoriškas, tačiau skambantis gyvai susivirškina greitai ir maloniai. Atliekamos tiek naujausio disko kompozicijos, tiek ir prieš kelis metus Zarasuose skambėjusios dainos.
Po neblogo starto ant scenos lipa šiauliečiai "Bix" - vienintelė grupė, nepraleidusi nė vieno "Roko naktų" festivalio. Nepaisant to, kad per kalendorinius metus šias lietuviško roko legendas tenka išvysti bene trečiąjį kartą, gausus dainų bagažas bei puikaus naujausiojo albumo "Bix-Ray" repertuaras leidžia kiekvieną pasirodymą padaryti nepanašiu į ankstesnįjį. Šįkart neišgirdome pačio naujausiojo anekdoto, nebuvo atlikti ir "Mes tikim Dievais", "Pressure" ar "Tuštuma". Tačiau po daugelio metų vėl su pučiamaisiais instrumentais grojanti grupė kelias dainas atliko iš "angliškojo" laikotarpio, kai buvo skersai ir išilgai išmaišyta visa Europa, taip pat nebuvo užmirštos ir pačios naujausios kompozicijos "Madingai", "Įgėlė", "Atverk duris". Pasibaigus pirmajai festivalio dienai teko nugirsti ne vieną nuomonę, kad būtent "Bix" pasirodymas žiūrovams paliko bene geriausią įspūdį. Ko gero, taip teigiantiems belieka tik pritarti.
Festivalio programa kai kuriais metais vyksta preciziškai tiksliai, o kartais dėl įvairių priežasčių ima ir nebetelpa į nustatytą laiką. Šiemet taip jau gavosi, kad jau trečiai grupei grojant buvo maždaug pusvalandžiu atsiliekama nuo tvarkaraščio, kas vėliau sutrukdė pamatyti pilnus pasirodymus grupių, grojusių netoliese, ant kalno įrengtoje nedidukėje "Orixo" scenoje. Visgi atsitiktinai atėjus prie jos, čia randame Lietuvos undergroundui neblogai pažįstamą vilniečių post-grunge duetą "Linchette Marcel". Muzikantai akivaizdžiai džiaugiasi nemenku palaikymu ir atsidėkoja nuoširdžiu pasirodymu.
Kažkada teko skaityti kiek su teisybe prasilenkiantį komentarą apie tai, kaip būna viename didžiausių sunkiosios muzikos festivalių "Wacken Open Air", kur sąlyginai nedideliame plote išsidėsčiusios kelios scenos: neva, jei vienoje scenoje groja "Accept", gretimoje - "Dimmu Borgir", tai klausytojas girdi vienu metu grupę "Accept Borgir". Taip iš tikrųjų nėra, viena kitai beveik netrukdo ir Zarasuose įrengtos koncertų erdvės. Žinoma, pauzėse tarp dainų galima išgirsti kas vyksta netoliese, tačiau jei dėl "Linchette Marcel" tenka pražiopsoti "Queen Kwong" pasirodymo pradžią, įrodo, kad šalia pat įrengti papildomą sceną buvo teisingas žingsnis.
"Queen Kwong"… Buvau vienas iš tų žmonių, kuris beskaitant festivalio reklaminį pranešimą sekundei buvau sulaikęs kvėpavimą pamanęs, kad į "Rokus" atvažiuoja "Limp Bizkit" (nors, atsižvelgiant į grupės ir jos lyderio veiklą pastaraisiais metais, gal jų jau ir nereikia...). Tad "Queen Kwong" vardas nuteikė gan skeptiškai, nors juose ir groja "Limp Bizkit" lyderio Fred Durst dešinioji ranka - gitaristas Wes Borland.
Namuose klausytis jų įrašų lemta ne kiekvienam, tačiau stebėti grupės pasirodymą gyvai yra visai kas kita. Minimalus apšvietimas ir labai daug "kreivos" muzikos. Viskas paįvairinama dainų atlikimu, laikantis už pirmose eilėse stovinčių gerbėjų rankų (kažką panašaus savo koncertuose mėgsta daryti ir porą kartų "Roko naktyse" koncertavęs Blaze Bayley) bei mikrofono daužymu. Pagrindiniame plane labiau matomos grupės merginos, o kad scenos dešinėje pusėje grojęs gitaristas ir buvo Wes Borland, prisimenu tik kitą dieną... Publika, nors ir akivaizdžiai praretėjusi, neliko abejinga. Vieni buvo pakerėti reginio, kitiems koncertas pareikalavo daug valios pastangų.
Netrukus vėl žiūrovai kviečiami prie didžiosios scenos, kur savo šou pradeda austrai "Russkaja". Tai dar vienas kolektyvas, iki festivalio kėlęs nevienprasmiškas mintis. Tik jei po "Queen Kwong" pasirodymo svarstyklės nusviro teigiamų įspūdžių link, tai "Russkaja" pasirodė tikrai pervertintas kolektyvas. Na, jei mėgstate "Gogol Bordello" ar panašias pasiutpolkes grojančias grupes arba jums labai smagu, kai rokeriai sukuria "metalines" Britney Spears dainų versijas, tada jums gal ir ši Austrijos komanda patiks. Nors, kaip jiems pavyko sudaryti kontraktą su padoria leidybine kompanija "Napalm Records", išlieka rebusu...
Galima pagirti muzikantus už originalumą, sveiką humorą, o ir pačiame pasirodyme buvo neblogų momentų. Tačiau gal net neįpusėjus šou jau lyg ir pradėjo jaustis idėjų badas. O kai "Russkaja" pradėjo dainuoti apie rublius, jau mano kantrybė visiškai išseko ir dar nepasibaigus veiksmui Didžiojoje scenoje, tenka kopti aukštyn prie "Orixo" palapinės, kur labai daug žmonių laukia avangardinio roko legendų "Ir visa tai kas yra gražu, yra gražu" pasirodymo. Įvykus narių kaitai, kolektyvas jau neprimena tų laikų grupės, kuri dainuodavo apie Šunparkį, tačiau šiandien net ir senos dainos nuskamba suprantamai ir eiliniam klausytojui. Nors, tarkime iki begalybės užsitęsusi daina apie plaktuku kalamą vinį nenoromis įstringa į atmintį ir labai įkyriai išlieka iki pat kitos dienos vakaro…
Netrukus gerbėjai vėl kviečiami leistis žemyn, kur į sceną lipa atsinaujinusi (teisingiau, pasipildžiusi nauju gitaristu) grupė "Soul Stealer". Šiandien nedažnai koncertuojančiam kolektyvui pertraukos tarp pasirodymų gal ir išeina į naudą: senas dainas muzikantai atlieka su tokiu užsidegimu, kad ir ne kartą matytas tų kūrinių atlikimas būną malonus ir nenuobodus net ir ne prisiekusiam gerbėjui. Jau kurį laką lyg ir sklando gandai apie naujų dainų kūrimą, tačiau tą vakarą nieko negirdėto neišgirdome, išskyrus "Iron Maiden" "The Trooper" coverį, kuriuo pirmoji festivalio diena ir pasibaigė.
kuriuo pirmoji festivalio diena ir pasibaigė.
Penktadienis džiugino nuostabiu oru, bet apie veiksmą scenoje galima pasakyti taip: niekas niekuo nenustebino. Iš ko laukei driokstelėjimo, tie ir driokstelėjo. Bet brėkštantis šeštadienio rytas bylojo, kad rytoj viskas keisis aukštyn kojom: kultūrinė programa bus gera, o sinoptikai malonių naujienų likusiam savaitgaliui jau nebeturi.

VISA FOTOGALERIJA