Nors jau eilę metų negalime skųstis sunkiosios muzikos renginių stygiumi Lietuvoje, visgi kai kurie atlikėjai mūsų šalies rinkai tebėra neįperkami arba kai kurie koncertai sunkiai įsivaizduojami. Vienas tokių birželio 9 dieną vyko kaimyninėje Lenkijoje, kur į Lodzės miestą pakvietė jau 4-asis festivalis "Impact Fest". Pernai iš sostinės į Lodzę persikėlęs renginys 2014-aisiais viliojo senosios kartos atstovais ("Black Sabbath", "Aerosmith"), o šiemet čia karaliavo kur kas jaunesnės žvaigždės. Jei 2014-aisiais festivalis truko dvi dienas, šįkart visi pasirodymai vyko vieną dieną. Ar tai privalumas ar trūkumas, galima diskutuoti, tačiau pasirinktas 8 valandų trukmės maratonas neprailgo.
Apie tai, kad netrukus įvyks didelio kalibro renginys, mums mieste priminė vienur ar kitur kabantys plakatai, bet įkyri reklama akių nebadė. O renginio dieną mieste vėlgi šiek tiek padaugėjo publikos, apsirengusios "Gojira" ar "Slipknot" marškinėliais.
Pats festivalis startavo per pietus, kai į mažąją sceną, įrengtą šalia pat "Atlas" arenos,  įžengė vietinės jaunosios žvaigždutės - sparčiai populiarėjantys "One" bei labai stipriai prieš renginį save reklamavę "Lion Sheperd". Pastarieji kolektyvai gal ir domino, bet visgi norėjosi patausoti jėgas vakarinei programai. Įdomioji dalis prasidėjo 17 val. 25 min., kai buvo numatytas JAV rap metalo grupės "Hollywood Undead" pasirodymas. Iš MySpace džiunglių išaugusi grupė, kuri šiandien sugeba surengti savarankišką pasirodymą legendinėje Brixton Academy salėje, Lenkijoje pritraukė porą tūkstančių žiūrovų. Surinko labai marga publika - gan keista buvo stebėti kaip "Slayer" megztiniais apsirengusių žiūrovų rankos daro judesius būdingus hiphopo koncertams, o tik vienur ar kitur virš galvų iškyla "ragai".

Pats kolektyvas palieka dvejopą įspūdį: viena vertus - paprastas, bet efektyvus įvaizdis labai tinka, bet "Hollywood Undead" akivaizdžiai nėra "koncertinė" grupė. Daugybę studijinių fokusų naudojantis kolektyvas gyvai neperteikia to, ką galima išgirsti albumuose. Tačiau gyvai visai smagiai "susiklauso" tos dainos, kurios įrašuose tik erzina ("Everywhere I Go", "Folsom Prison Blues"). Tiesa, įsibėgėjus pasirodymui, visi "Hollywood Undead" nariai nusiima savo kaukes, kas vėlgi nėra labai gerai. Įdomaus sceninio įvaizdžio nebelieka, o lieka tik eilinė grupelė grojanti kažką panašaus į "Chase&Status!” ir senuosius "Linkin Park”. Scenoje vyksta lengvas "bardakėlis" - grupė turi 2 (!) būgnininkus. Žiūrėk - vienoje dainoje abu mušamųjų meistrai energingai muša savo instrumentus, kitoje dainoje vienas jų scenos priekyje jau traukia dainos melodiją. Vienoje dainoje gitara grojęs muzikantas per kitą kūrinį jau liko mikrofoną ir t.t. Ne itin gerai "Hollywood Undead" sudėtį žinančiam klausytojui sekti įvykius scenoje nebuvo paprasta.
Kol dar buvo pakankamai jėgų ir dėmesio, viskas "suėjo" neblogai, tačiau ilgesnis pasirodymas tikrai būtų prailgęs. Tiesa, vaizdą scenoje labai pagyvino daina "Comin' in Hot", kurią padainuoti drauge grupė pasikviečia gerbėją iš minios. Nedrąsiai prisistatęs vaikinukas visgi nepasišiukšlino ir puikiai atliko jam patikėtas partijas. Jei iš pradžių mikrofonu su fanu dalijosi vienas iš "Hollywood Undead" narių, tai kiek vėliau laimingasis žiūrovas gavo savo mikrofoną. Teisingumo dėlei reikia pasakyti, kad susidarė įspūdis, jog garsas mikrofone buvo ne visada įjungtas, bet ne tame esmė. Fanui liko prisiminimai visam gyvenimui.
Po valandos veiksmas tęsiasi po arenos stogu. Labai gerai, nes dangus ima niauktis, o iš pernykštės 30 laipsnių kaitros teliko tik prisiminimai. Perpus mažesnė lauko temperatūra gal ir tinkama lauko koncertams, tačiau pradėję žemėn kristi lietaus lašai išsklaido visas abejones.
Iki pirmosios grupės pasirodymo arenoje lieka dar daugiau nei valanda, per kurią lauke dar galima apžiūrėti atributikos kioskus. Festivalio marškinėliai, "Slipknot" drabužiai bei įrašai, tačiau didžiojoje dalyje palapinių galima atrasti maisto ir gėrimų. Dar vienas kritęs į akis nelogiškas vaizdas - neįtikėtinai ilga eilė prie biotualetų...
Bet lietus įsismarkauja, tad belieka traukti link įėjimo į "Atlas areną". Susidariusios spūstis gan gąsdina, tačiau jos greitai ir tirpsta. Viduje - dar daugiau atributikos, būsimų renginių anonsų ir ne ką mažesnė eilė prie tualetų. Įžengus į pačios arenos vidų pasitinka gana nedidelis žmonių kiekis bei milžinišku "Gojira" logotipu papuošta scena. Erdvė po truputį pildosi, tačiau akivaizdu - pernykščio anšlaginio "Black Sabbath" koncerto žiūrovų kiekio 2015-ųjų festivalio dalyvių skaičius tikrai nebus viršytas.
Arenoje įrengto laikrodžio minutės prabėga gan greitai ir visi, kas buvo patogiai įsitaisę ant arenos grindų, stojasi - netrukus į sceną įžengs prancūzai "Gojira". Prieš 5 metus Lietuvoje matytai grupei vėl atiteko apšildančiųjų vaidmuo. Tačiau per tą laiką kolektyvas dar labiau sustiprėjo ir šįkart arenoje susilaukė ne ką mažesnio dėmesio nei pagrindinės vakaro žvaigždės.
Savo pasirodymą pradėję nuo seno kultinio "Ocean Planet" vėliau grojaraštį pagyvina ir naujesniais kūriniais, tačiau po to vėl prisimenamas prieš dešimtmetį išleisto albumo "From Sirius To Mars" repertuaras. Valanda gero metalo prabėga nepastebimai, nors galima prikišti, kad nenuskambėjo "Embrace the World". Tačiau šiame ture jis tiesiog neįtraukiamas į grojaraštį. Visgi, kaip labiausiai įsiminusį dalyką įvardinčiau dainos "Backbone" atlikimą.
Šiltai sutikti prancūzai vėl pagiria Lenkijos publiką ir būtent puikius fanus įvardija kaip dažnų koncertų Lenkijoje priežastį. Tiems, kuriems pasirodymo Lodzėje buvo maža, už poros dienų grupę galėjo stebėti savarankiškame koncerte Krokuvoje.
Po to seka vėl ilga pertrauka, per kurią scena nuo žiūrovų atitveriama mėlynu uždangalu ir tik retkarčiais išgirstame derinamo instrumento garsą ar pro užuolaidos medžiagą prasiskverbia prožektoriaus šviesos spindulys. Galiausiai šviesos gęsta ir garsiai gojama "Van Halen" daina. Nelabai suprantu naujos mados būtent taip pradėti pasirodymus, bet tiek jau to - David Lee Roth balsas gan greitai nutildomas ir kitapus scenos uždangalo išgirstame naujausio "Slipknot" albumo įžanginį kūrinį "XIX", kuriam pasibaigus užuolaida pakeliama ir išvystame kvapą gniaužiančias dekoracijas ir vienos įtakingiausių šiandieninių sunkiosios scenos grupių narius. Jei kažkas prieš koncertą džiūgavo užsiėmęs patogią poziciją prie scenos, tai džiaugėsi per anksti - vos tik pradėjus groti "Sarcastrophe" kone visoje fanų zonoje įsivyravo visiškas chaosas. Priekyje stovėję žmonės atsidūrė gale ir atvirkščiai, o per patį vidurį įsisuko milžiniškas "mosh pit", kuris buvo aktyvus kone viso koncerto metu. Naujas dainas ("The Devil in I", "AOV") keičia seni hitai ("The Heretic Anthem", "Wait and Bleed"), o aktyviausi žiūrovai turi progą atsipūsti per "Vermilion" ir "Killpop". Tačiau atokvėpis trunka neilgai - atliekami bene didžiausi "Slipknot" hitai "Before I Forget" ir "Duality".
Daugybė šviesos efektų bei pirotechnikos, vietoje nenustygstantys muzikantai (ypač įspūdingai atrodo iki palubių pakylantys ir vėl nusileidžiantys Shawn Crahan ("Clown") ir Chris Fehn (#3) būgnai) pasirodymą paverčia tikru spektakliu, kurio net neverta lyginti su studijinių įrašų klausymo ritualu. Kaip to pavyzdį nurodysiu kūrinį "Custer". Kompaktiniame diske skambanti daina lyg ir niekuo neišsiskiria, tačiau gyvai atliktas kūrinys tampa kone netikėčiausiu vakaro atradimu. Tiesa, senamadiškam metalistui "Custer" turėtų įvaryti tikrą siaubą ir sukelti dar didesnę panieką numetal stiliui - gyvas atlikimas buvo per šviesmečius nutolęs tradicinio metalo muzikos skambesio. Priedainis ir ritmiškai besikratantys žiūrovai leido pasijusti tarsi būnant sunkios techno muzikos vakarėlyje. Net ir šiandien klausydamasis šios dainos įrašo negaunu nė pusės to įspūdžio, kokį "Custer"paliko atlikta arenoje.
"Slipknot" lyderis Corey Taylor visą vakarą žarstė pagyras Lenkijos publikai. Ne be reikalo - skambant "Spit It Out" ir artėjant tam momentui, kai grupės frontmenas turėtų tupdyti žiūrovus ir neleisti jiems atsistoti iki pat garsiosios frazės "Jump the f... up!”, gerbėjai niekieno neraginami patys tvarkingai tupia ir laukia tolesnių nurodymų. Tiesą sakant, neteko matyti daug grupės koncertų įrašų, tačiau pats C.Taylor tikino, kad tokią klusnią publiką jis mato pirmą kartą.
Tačiau viskas turi pabaigą - muzikantai atsisveikina, bet fanų raginami dar sugrįžta sugroti porą dainų. Po "(sic)" ir "Surfacing" grupė jau tikrai baigia pasirodymą. Užsidegus arenoje šviesoms ir fone užgrojus "'Til We Die", vienas gerbėjas šūkteli draugui: "K...a, galiu dabar ir numirti !”
Taigi, "Slipknot" spektaklis baigėsi, bet festivalis - ne. Vėl veiksmas grįžta į lauko sceną, kur gerbėjų laukia Masačusetso grupė "Godsmack". Jei internete kažkas prieš koncertą piktinosi, kad iš arenos vidaus per 15 minučių neįmanoma pakliūti prie mažosios scenos, tai šią mintį galiu drąsiai paneigti - tą patį atstumą įveikti man pakako 8 minučių. Tačiau nuotaika nėra pakili dėl to, kad čia lietus įsismagina. Bet apie viską pamiršti priverčia veiksmas scenoje - "Godsmack" nuo "Straight Out of Line" pradeda savo pasirodymą. Atėjus iš erdvios salės prie kuklios scenos, iš pradžių nėra labai jauku. Grupės lyderis Sully Erna prižada, kad kitą kartą jie jau koncertuos arenos viduje. Tačiau kol kas tenka vėsų vakarą kaitinti publiką lauke. Tam lietus lyg ir padeda - nenorėdami sušalti, žiūrovai nenustygsta vietoje kas beskambėtų - ar tai būtų kol kas naujausiojo albumo "1000hp" titulinė daina, ar laiko patikrintas hitas "Awake".
Kadangi grupės pasirodymui buvo skirta tik valanda, buvo galima numanyti, kad muzikantai skubės atlikti žinomiausius savo kūrinius. Iš dalies, beveik visos lauktos dainos nuskambėjo (tiesa, pasigedau "The Enemy"), tačiau muzikantai dar turėjo laiko pakvailiojimams ir improvizacijoms. Kai S.Erna irgi sėdo prie būgnų, toptelėjo mintis, kad iš visų tą vakarą matytų tik "Gojira" turėjo vieną būgnininką ("Hollywood Undead" - 2, "Slipknot" - 3).
Skambant puikiai "Something Different", kone hipnotizuojančiai "Voodoo" bei kitoms dainoms užsimiršta visos gamtos išdaigos, o bene energingiausiai buvo sutiktas vienas pirmųjų "Godsmack" hitų "Keep Away". Žinoma, pabaigai paliekama pats žinomiausias kūrinys "I Stand Alone". Puikus pasirodymo finalas ir skambus paties festivalio akordas.
Galutinas įvertinant šiemetinį renginį gal ir galima pripažinti, kad pernykštis buvo jaukesnis ir paliko gilesnius įspūdžius. Tačiau akiračio praplėtimui labai tiko ir šiemetinis festivalis. Antrus metus iš eilės per laisvą laiką skersai ir išilgai išvaikščiotas miestas jau gal ir žadina vaizduotę maršrutams į kitus regionus, tačiau svetingai Lodzei suteikime dar vieną šansą - palaukime kitų metų "Impact fest" programos ir galbūt į pramonės, kino ir metalo miestą dar sugrįšime!