Nespėjo išblėsti vasarą Lenkijoje matyto "Guns N'Roses" koncerto įspūdžiai, o nepraėjus nė pusmečiui kaimyninės šalies melomanai tapo dar vieno atsikūrimo liudininkais. Jei "Guns N'Roses" atsikūrimas iš tikrųjų tapo itin maloniu siurprizu, "Helloween" atvejis kiek kitoks. Metams bėgant ne vienas buvęs "Helloween" narys užglaistė praeityje įvykusius nesutarimus su kolegomis. Pavyzdžiui, gitaristas ir vokalistas Kai Hansen su savo kita grupe "Gamma Ray" yra ne kartą apšildęs "Helloween" koncertus, o dainininko Michael Kiske balsą galime išgirsti net trijuose "Gamma Ray" albumuose ir šiedu muzikantai netgi sukūrė bendrą projektą "Unisonic". Be to, po 1994-ųjų, kai naujuoju frontmenu tapo Andi Deris, "Helloween" reikalai klostėsi visai neblogai. Išskyrus vieną didesnę krizę 2003-aisiais (kuomet nelabai draugiškai buvo išsiskirta su senbuviu gitaristu Roland Grapow), Hamburgo power/speed metalo meistrai visus tuos metus išlaikė kokybės kortelę pakankamai aukštai. Tad apie 1987-1988 m. sudėties koncertus svajojo tik patys ištikimiausi ankstyvosios kūrybos fanai. Tačiau ir visiems kitiems buvo vis tiek nepaprastai malonu išgirsti, kad prie šiandienių narių koncertiniam turui "Pumpkins United" prisijungė abu ankstesnieji "Helloween" frontmenai.

Pasaulinis koncertinis turas prasidėjo spalio mėnesį Centrinėje ir Pietų Amerikoje. Jo pradžioje kiek koją kišo M.Kiske sveikatos būklė, tačiau viskas galų gale išsisprendė ir į Europą "Helloween" atvyko labai geros formos. Arčiausiai Lietuvos Hamburgo metalo legendos priartėjo lapkričio 28 d., kai kolektyvas grojo Varšuvoje.
Lenkijos roko spaudoje reguliariai pasirodydavo pranešimai apie artėjantį koncertą "Hala Koło" salėje, tačiau pačiame mieste kažkokios ypatingos dvasios nebuvo - miestas ruošėsi kalėdiniam laikotarpiui ir tiek. Netgi artėjančio "Dio" dainas atliksiančių atlikėjų koncerto afišos šmėžavo kur kas dažniau nei "Pumpkins United" turo plakatai.
Visgi tikslinga reklama savo tikslą pasiekė - antradienio vakarą prie salės būriavosi nemažas būrys sunkiosios muzikos mėgėjų. Didelių spūsčių nebuvo, bet po truputį tuščios erdvės vis traukdavosi ir galų gale susirinko 3500 senojo heavy metalo gerbėjų. "Hala Koło" nelepina klausytoją metalinės muzikos renginiams, tačiau retkarčiais priima tokius atlikėjus, kaip "King Diamond" ar "Eluveitie". Savo architektūra statinys priminė sumažintą mūsiškį "Sportima" maniežą, tik patalpos vidus gerokai skyrėsi nuo statinio Vilniuje. Matyti, kad tuo metu, kai nebevyksta koncertai, čia varžosi bei treniruojasi krepšininkai ir laipiojimo sporto mėgėjai.
Tačiau šį vakarą čia karaliaus sunkioji muzika. Publika, kurios didžiąją dalį sudarė vyresnės kartos atstovai, arba ieško patogesnės vietos prie scenos, arba būriuojasi prie atributikos pardavėjų. Kainos nemažos, tačiau jau tampančios įprastomis koncertų metu (marškinėliai apie 19 Eur, ilgarankoviai džemperiai - 48 Eur). Nepaisant to, kad vienas lenkas piktinosi sakydamas "ar čia kainos zlotais, ar grašiais", tą vakarą labai daug žiūrovų vilkėjo būtent "Helloween" marškinėlius.
Kadangi "Pumpkins United" ture muzikantai groja visas 3 valandas, savaime suprantama, jokio apšildymo nebuvo. Likus 10 minučių iki renginio pradžios publika bandydavo foninę muziką perrėkti dainele "Happy happy halloween", bet didžiausias sujudimas žiūrovų tarpe buvo tada, kai prigęsta šviesos ir iš kolonėlių garsiai užgroja muzika. Jau anksčiau esu išsakęs savo skeptišką nuomonę apie tradiciją prieš koncertą užleisti vieną kurios nors kito atlikėjo dainos pilną įrašą. Šiuo klausimu nuomonė nepasikeitė ir po koncerto Lenkijoje, nes prieš užlipant grupei ant scenos turime išklausyti... Robbie Williams kūrinį!
Pagaliau į sceną nukreipiami prožektoriai, o už perregimos užuolaidos jau galime įžvelgti ir "Helloween" muzikantus. Čia nebuvo jokių išėjimų po vieną - visi 7 muzikantai užima savo pocizijas ir 30 metų kūrybos retrospektyva pradedama nuo 13 minučių trukmės šedevro "Halloween". Buvo smagu pamatyti visus niekada mūsų šalyje neviešėjusius Hamburgo metalo veteranus, tačiau daugiausiai emocijų sukėlė būtent Michael Kiske įžanginė vokalinė partija. Šios akimirkos turbūt ne vienas "Helloween" fanas jau nesitikėjo išvysti savo akimis...
Po to seka dar trejetas "Keeper of the Seven Keys" albumų hitų, o pauzių tarp jų metu ekrane matome moliūgų Seth ir Doc nuotykius, iš kurių detalių buvo galima nuspėti koks kūrinys netrukus nuskambės.
Kiek vėliau su mikrofonu telieka tik Andi Deris, kuris pasiūlo trumpam nusikelti į 2000-uosius ir drauge sudainuoti šviesiausią dainą iš tamsiausio albumo "The Dark Ride" - "If I Could Fly". Melancholišką nuotaiką išsklaido bene sunkiausias to vakaro kūrinys "Are You Metal?", o atėjusieji pasiklausyti senųjų dainų pamaloninami kompozicija "Rise and Fall".
Vėliau A.Deris su M.Kiske keičia vienas kitą ir dainuoja savo eros "Helloween" hitus, kol galų gale visų akys krypsta į Kai Hansen - vieną iš "Helloween" įkūrėjų, gitaristą ir pirmąjį frontmeną. Iki šiol ramiai stovėję ar mobiliaisiais telefonais koncertą įamžinę patys vyriausieji žiūrovai jau nebenustygo vietoje ir kratė galvas bei mojavo rankomis skambant  "Starlight", "Ride the Sky" ar "Judas".
Po tokios speed metalo dozės publika gerokai įkaito ir kai į sceną sugrįžęs Andi Deris pranešė, jog atliks kelias lėtas dainas, žiūrovai nebuvo itin patenkinti. Tačiau skambant baladei "Forever and One" į viršų kyla rankų miškas bei išmanieji telefonai. Netrukus savo lyriškąją pusę parodo ir M.Kiske. Prieš tai muzikantas papasakoja kaip jam, tuo metu turinčiam vos 18 metų bei ilgus šviesius plaukus, buvo patikėtas "Helloween" mikrofonas. Dainininkas atskleidė paslaptį, kad anuomet jis norėjo būti panašus į rokenrolo karalių Elvis Presley. Tačiau dabar, kai galvos jau nebepuošia ilgi plaukai, muzikantas įžvelgė savo panašumą į "Judas Priest" vokalistą Rob Halford. Juokaudamas dainininkas puikiai paimitavo R.Halford balso tembrą sušukdamas legendinę frazę "Breaking the Law!!!" ir surimtėja atlikdamas dar vieną lėtą kūrinį "A Tale That Wasn't Right". Nepaisant to, kad tuo metu skambėjo liūdna ir romantiška kompozicija, likę "Helloween" nariai į pasirodymą įterpdavo sveiko humoro elementų. Antai, bosistas Markus Grosskopf ir gitaristas Sascha Gerstner tarsi sulėtintame kine "pasisveikino" ir bei labai lėtais judesiais atliko savo partijas.
Kiek vėliau prisimenamas dar vienas svarbus "Helloween" biografijoje asmuo, kurio jau daugiau nei 20 metų nėra tarp mūsų - būgnininkas Ingo Schwichtenberg. Šiandieninis grupės mušamųjų meistras Dani Loble atkartoja būgnų solo, kurį kadaise yra sugrojęs šviesaus atminimo muzikantas. Ekrane išvystame šio būgnininko įsimintiniausius karjeros momentus, o vėliau į sceną sugrįžę visi buvę Ingo bendražygiai atlieka porą to laikotarpio dainų - "Livin' Ain't No Crime" ir "A Little Time".
Paskui mikrofoną vėl perima Andi Deris, kuris pristato savo laikmečio geriausius "Helloween" kūrinius. Po to seka vienas pirmųjų grupės hitų "How Many Tears" ir tuomet visi muzikantai palieka sceną. Žinoma, tik trumpam, nes dar daug puikių dainų šį vakarą neišgirdome. Nedidelė pauzė ir "Helloween" sugrįžta su "Eagle Fly Free". Iki šiol koncertuose A.Deris, atlikdamas šį seną kūrinį, kone kas antroje teksto eilutėje mėgdavo padaryti ilgas pauzes prieš sudainuodamas paskutinį žodį. Tai gerokai erzindavo senuosius gerbėjus ir kai šįvakar mikrofoną laikė M.Kiske, viskas stojosi į savo vėžes - kompozicija nuskambėjo taip, kaip esame įpratę girdėti įraše. Itin greitą hitą keičia kintančio tempo mini opera "Keeper of the Seven Keys", kuri vėl beik 14 minučių priverčia užsimiršti skaudančias kojas ir nuovargį.
Muzikantai, vėl sugrįžę į sceną iš trumpo poilsio užkulisiuose, pabaigai trenkia galingiausius kozirius. "Future World", kuri savo tematika sulaužė visas nusistovėjusias sunkiosios muzikos taisykles (metalo muzikoje ateitis dažniausiai nebūna piešiama tokiomis šviesiomis spalvomis ir iki "Helloween" apskritai vargu ar kuriai dar grupei būtų galima pritaikyti happy metal terminą), tuo pačiu ir yra vienas svarbiausių ir žinomiausių kūrinių heavy metalo istorijoje. Kaip publika gali likti abejinga?
Na, o jau visiškai pabaigai paliekama kompozicija "I Want Out". Kiek anksčiau, kai A.Deris dainavo kūrinį "Power", buvo kiek apmaudu, kai jo metu buvo mažokai bendrauta su publika. Koncertuose ši daina yra ištempiama bene du kartus, o pusę visos dainos sudaro publikos dainavimas. Tuo metu A.Deris vadovauja šiam "chorui", rengia varžytuves, kuri publikos pusė - kairė ar dešinė - garsiau dainuoja ir t.t. Visgi žiūrovai atsigriebti galėjo būtent per finalinę dainą. Lenkijoje ir viso šio turo metu vienas smagiausių momentų žiūrovams yra tas, kad vienu metu A.Deris ragina kairiąją salės pusę dainuoti "I Want Out" gitaros solo melodiją, o M.Kiske tuo pačiu metu dešiniajai salės pusei liepia šaukti dainos/priedainio pagrindinę frazę. Po kurio laiko abu frontmenai susikeičia vietomis ir 3500 žmonių choras tęsia savo pasirodymą dar kelias minutes.
Tačiau viskas turi savo pabaigą - 3 valandos prabėga greit ir muzikantai su kaimynine Lenkija atsisveikina.
Apžvelgiant visą vakarą galima pagirti gerą garsą, puikų vaizdą, neblogą visų muzikantų formą. Gaila, kad turo pradžioje skambėjusi daina "Kids of the Century" vėliau iš grojaraščio pradingo ir liko tą vakarą visiškai nepaliestas tas 1991 m. albumas, kuris gal ir per daug kritikuojamas ir nuvertinamas... Taip pat norėjosi išgirsti gyvai ir naujausią singlą, pavadintą turo "Pumpkins United" vardu.
Tačiau apskritai tas vakaras įtikino, kad anksčiau išsakyti bendražygių apsižodžiavimai ir nesutarimai jau liko seniai praeityje. Abu pagrindiniai vokalistai sudarė šaunų duetą - M.Kiske puikiai traukdavo A.Deris eros "Helloween" natas, o pastarasis nė kiek nenusileido atlikdamas senąjį repertuarą. K.Hansen makiažu bei šukuosena priminė "Mötley Crüe" narį, tačiau gitarą valdė kaip senais gerais laikais.
Tad galų gale renginiui galima rašyti didelį pliusą ir sulaikius kvapą stebėti kas bus toliau. Jei tikėti spaudoje išsakytais žodžiais, galbūt sulauksime ir naujo albumo?