Lietuvoje sunkiosios muzikos mėgėjų būrys yra ganėtinai mažas - per koncertus šmėžuoja tie patys veidai. Tad kuomet progresyviojo metalo (kuris neretai nepriimtinas tiesmukiškesnės sunkiosios muzikos mylėtojams) koncertui parenkama didžiausia Vilniaus arena, tikėtis, kad erdvė bus sausakimša - mažų mažiausiai naivu. Į kovo 2 dieną vyksiantį "Dream Theater" pasirodymą nepigūs bilietai, ko gero, atbaidė ne vieną melomaną, tačiau kantriausiems buvo atlyginta - pritaikius įvairias nuolaidas buvo galima nusipirkti bilietą ir už protingą kainą.

Pirmąjį pavasario sekmadienį "Siemens" arenos prieigose nebuvo didelių spūsčių nei automobilių stovėjimo aikštelėje, nei prie įėjimo. Tačiau arenos koridoriuose zujo nemažas būrys sunkiosios muzikos mėgėjų, kai kurie jų matavosi "Dream Theater" atributiką, o kiti laiką leido prie alaus bokalo.
Įžengus į pačią areną, pasitvirtina spėlionės - paliekamos vos 5 tribūnos sėdimų vietų, o scena įrengiama taip, kad kone du trečdaliai arenos ploto atsiduria už juodų uždangų. Iš pradžių toks vaizdas sukuria kiek nejaukią atmosferą, tačiau laikui bėgant, tiek akys, tiek protas apsipranta ir tuomet ima kirbėti klausimas: kaip tokios naujovės atsilieps garsiajai šių patalpų akustikai.
Lygiai 20 val. gęsta šviesos ir ant sceną dengiančios šviesios užuolaidos pradedami rodyti "Dream Theater" istorijos motyvais paremti vaizdiniai. Štai "Images and Words: Live in Tokyo" įžanga, po to - "Metropolis Pt. 2: Scenes from a Memory" albumo višelis, kiek vėliau - "Train of Thought" motyvas, galiausiai - "Dream Theater" logotipas, puošiantis naujausio disko viršelį. Po to - uždanga nukrenta ir scenoje išvystame visus muzikantus, išskyrus grupės frontmeną James LaBrie. Pradėjus groti "The Enemy Inside" galiausiai įžengia į sceną ir vokalistas. O kaipgi garsas? Visų instrumentų skambesys nuveja šalin nuogąstavimus, tačiau trankesnėse vietose James vokalo įgarsinimas toli gražu nėra idealus.
Po dar vienos dideliame ekrane įspūdingai iliustruotos dainos galiausiai muzikantai pasisveikina su Lietuva. James neslepia, kad teko pasitekti į pagalbą žemėlapį, kad sužinotų kur yra mūsų šalis. Dainininko nusistebėjimas kodėl prie įėjimų į tribūnas būriuojasi žmonės, nors dar yra nemažai tuščių sėdimų vietų, sukelia juoko bangą. Paskui atliekamos vėl vėlyvesnės kūrybos dainos - "On the Backs of Angels", "The Looking Glass".
Bent truputį besidomintiems šių amerikiečių kūryba nėra paslaptis, kad kone kiekviena daina papuošiama ilga kurio nors instrumento soluote. Tai gitaristas John Petrucci demonstruoja savo virtuozišką gitaros valdymo techniką, po kurio laiko iš scenos gilumos į priekį įžengia klavišininkas Jordan Rudess, dar vėliau scena paliekama būgnininkui Mike Mangini.
Po beveik pusantros valandos pasirodymo grupė skelbia 15 minučių pertrauką. Kad ji neprailgtų, vėl ekrane išvystame žaismingus filmukus, kuriuose galima įžvelgti daug aliuzijų į žinomus kino filmus, daug humoro bei saviironijos.
Antroji pusė pradedama kūriniu "The Mirror". Paskui James LaBrie primena, kad šiemet "Dream Theater" švenčia dviejų albumų jubiliejus - prieš 20 metų buvo išleistas "Awake", o prieš 15 metų - "Metropolis Pt. 2: Scenes from a Memory". Tad nenuostabu, kad koncertui persiritus į antrą pusę grojaraštį sudaro būtent to periodo kūriniai. Nežinia ar turi įtakos, kad melodijos jau labiau pažįstamos, bet jau atrodo, kad arenoje skamba švaresnis garsas, o ir pats laikas greičiau bėga. Po "Illumination Theory" grupė palieka sceną, tačiau paraginti išsijudinusios publikos, sugįžta. Desertui - dar 4 kūriniai ir dabar jau tikrai pabaiga.
Kiekvienam muzikantui dėkojant už palaikymą peršasi mintis, kad šiandien galbūt pritrūko žinomesnių platesnei auditorijai dainų, tokių kaip "Pull Me Under", "As I Am" ar "Home". Tačiau, visgi vis tiek džiugu, kad muzikantai grodami mažesnei auditorijai, nuoširdžiai atidirbo visas 3 valandas. Reziumuojant vakaro pasirodymą, galime patvirtinti, kad visas "Dream Theater" koncertas buvo puikus įrodymas, kad grojant sunkią muziką įmanoma ir nekurpti dainų apie alų, Šėtoną ir rokenrolą.