Jau per paskutinius du "U.D.O." koncertus Lietuvoje buvo galima įžvelgti tai, kad senosios "Accept" dainos Udo Dirkschneiderio pasirodymuose nėra gyvybiškai reikalingos - tiek 2013 m., tiek ir 2015 m. Vilniuje keli didžiausi "Accept" hitai nuskambėjo tik pačioje pabaigoje, o visą kitą grojaraščio dalį sudarė kompozicijos iš gausios "U.D.O." diskografijos. Tad net nelabai ir nustebino ta žinia, jog Udo nutarė surengti koncertinį turą, kurio metu skambės tik jį išgarsinusios dainos, o vėliau prie šio kūrybinio periodo niekada nesugrįžti.
2016 m. vasarį prasidėjęs turas "Back to the Roots" buvo toks sėkmingas, kad jį pabaigus ir išleidus net 2 (!!!) koncertinius albumus, buvo nuspręsta gastroles pratęsti dar bent metams. Pirmosios turo dalies metu "U.D.O." (šių gastrolių metu pasivadinę tiesiog "Dirkshneider") Lietuvą aplenkė, tačiau nutarė čia sugrįžti 2017-aisiais. Bene pagrindinis skirtumas tarp "Back to the Roots" ir "Back to the Roots II"  - grupę paliko paskutinius 5 metus čia grojęs suomis gitaristas Kasperi Heikkinen, kurį pakeitė brazilas Bill Hudson.

Tad būtent tokio sąstato grupė lapkričio 7 d., atvyko į Vilnių. Tačiau senojo roko mylėtojus Lietuvoje ne ką mažiau domino ir "apšildanti" grupė "Raven". Taip, tai ta pati britų trijulė, kurios gyvenimo keliai su Udo Dirksneideriu kirtosi ne kartą. Pastarasis muzikantas, 1983-aisiais prodiusavo "Raven" albumą "All for One" bei poroje dainų atliko vokalo partijas. Po 17 metų "Raven" lydėjo "U.D.O." koncertiniuose turuose po Europą bei už Atlanto ir štai pagaliau broliai Gallagheriai pirmą kartą atvyko į mūsų šalį.
Į "Rock River Club" klube vyksiantį renginį visi bilietai buvo iššluoti likus 1,5 savaitės iki koncerto. Todėl dėl galimų spūsčių ir nenoro pavėluoti į "Raven" pasirodymą tenka atvykti kiek anksčiau, kur jau po truputį renkasi žiūrovai. Salėje laisvos vietos dar daug, nors prieiti prie atributikos kampelio gan sudėtinga.
Kaip ir planuota, 20 val. į sceną įžengia "Raven" trio. Niukastlo rokerių programos didžiąją dalį sudarė ankstyvieji kūriniai, tad jų muziką mėgstantys gerbėjai Lietuvoje nuo pat pradžių labai aktyviai palaikė grupę. Tikriems fanams iki pilnos laimės galbūt pritrūko tik ilgamečio būgnininko Joe Hasselvanderio, kuris dėl rimtų sveikatos problemų nuo šio pavasario nebekoncertuoja su kolegomis, o scenoje jį pakeitė kviestiniai muzikantai. Lietuvoje išvydome būgnininką Mike Hellerį, geriausiai pažįstamą kaip grupės "Fear Factory" narį.
Visgi daugiausiai šlovės spindulių krito į brolius Gallagherius. Nepaisant to, jog abu muzikantai už kelių metų švęs savo 60-mečius, bet energijos tą vakarą jiems tikrai netrūko. Kaip žinia, Johnas Gallagheris scenoje visada naudoja belaidį mikrofoną, kuris leidžia groti bosine gitara ir tuo pačiu metu dainuoti bet kuriame scenos kampe. Tad "Raven" frontmenas guviai judėjo po sceną, labinosi su pirmose eilėse stovinčiais žiūrovais ir dainas pristatinėjo laidydamas britiškus juokelius. Jo jaunėlis brolis Markas tryško tokia energija, kurios galėtų pavydėti ne vienas jaunuolis.
Vokalistas priminė, kad salėje galima įsigyti kol kas naujausią "Raven" albumą "ExtermiNation", iš kurio atlieka dar vieną dainą "Tank Treads (The Blood Runs Red)" (koncertą pradėjo minėto disko kūrinys "Destroy All Monsters"). Visgi didžiausio palaikymo susilaukė senoji kūryba - "Faster Than the Speed of Light", "On and On". Neretai kompozicijos būdavo paįvairinamos gitaros solinėmis partijomis, o už visa tai žiūrovai atsidėkojo gausiai aplodismentais arba skanduodami grupės vardą. Jei pirmoje "apšildymo" pusėje net ir netoli scenos buvo gan erdvu, tai grojant senuosius hitus į priekį pradėjo veržtis daugiau žmonių ir čia pasidarė pakankamai karšta. "Raven" pasirodymo valandą pavyko atlaikyti, tačiau kaip bus toliau, kai pagrindinė žvaigždė pradės šou?
Britams nutirpus nuo scenos, sekė pusvalandžio trukmės pertrauka, per kurią žiūrovų gretos arčiau scenos dar labiau sutirštėja. Pagaliau nutyla fone skambėjusi "The Crazy World of Arthur Brown" daina "Fire", o prie mušamųjų komplekto prisėda šio vakaro kaltininko sūnus Svenas Dirkschneideris. Netrukus savo pozicijas užima ir visi gitaristai, kurie pradeda pasirodymą nevienareikšmiškai vertinamo albumo "Death Row" daina "The Beast Inside". Savo vokalo partijas Udo pradeda dar už scenos, tad besidairantiems žiūrovams teko palūkėti beveik iki pirmojo priedainio, kol dainininkas pasirodė Lietuvos publikai. Atlikėjas nedaugžodžiavo ir pasisveikino su gerbėjais tik dar po kelių 1986-1993 m. periodo dainų.
Amžininkų teigimu, Lietuvoje "Accept" savo populiarumo piką išgyveno prieš pat pirmą U.Dirkschneiderio pasitraukimą iš grupės gretų. Tad nenuostabu, jog mūsų šalyje yra ypač vertinamas ir mėgiamas 1986 m. diskas "Russian Roulette". Būtent skambant jame esančioms dainoms "Aiming High" ar "Another Second to Be", publika ypač paaktyvėdavo.
Be pakitusios sudėties, antrasis "Back to the Roots" turo etapas nuo pirmojo skiriasi tuo, kad buvo labai smarkiai pakoreguotas grojaraštis. Pirmą kartą grupę "U.D.O." scenoje matantys žiūrovai gal ir turėjo pretekstą dėl to pabumbėti, kad tą vakarą nebuvo sugrotos "Breaker", "Son of a Bitch", "Burning", "I‘m a Rebel", "Up to the Limit" ar kitos dainos. Tačiau bene visus šiuos kūrinius gyvai matė tie fanai, kurie lankėsi "U.D.O." koncertuose ir anksčiau. Tokiam klausytojui buvo kur kas smagiau išgirsti itin retai gyvai skambančias dainas, kaip "Fight It Back" ar "Stone Evil".
Labai jausminga ir įdomi buvo ramioji dalis, per kurią paeiliui išgirdome dvi balades - "Can't Stand the Night" ir "Amamos la Vida". Bet iki biso bene labiausiai publiką "užvedė" minėto disko "Russian Roulette" titulinės dainos atlikimas. Po jos muzikantai trumpam pradingsta, tačiau netrukus sugrįžta su pagrindiniais koziriais - "Princess of the Dawn", "Metal Heart", "Fast as a Shark" ir "Balls to the Wall". Rodos, daug kartų girdėta, tačiau visad malonu  išgirsti, o publikai - malonu pašėlti. Po paskutinės dainos visi "Dirkschneider" nariai padėkoja vilniečiams ir miesto svečiams bei žemai lenkia galvas prieš Lietuvos publiką. Tuo 2 valandas trukęs spektaklis ir pasibaigia.
Nors "U.D.O." Vilniuje svečiuojasi jau 6 kartą, tačiau kiekvienu vizitu kažkuo nustebina ar pamalonina. Vertinant šį turą, reiktų pagirti už įdomų ir nepabodusį grojaraštį. Taip pat negali nežavėti paties Udo Dirkschneiderio forma. Balsas - nė trupučio "nesėdęs" ir vis dar yra toks pat šaižus bei galingais kaip prieš 30 metų.
Jei ieškoti priekabių, visgi galima numanyti, kad tokio turo idėja atsirado atsikūrus "Accept" su Mark Tornillo priešakyje. Abi stovyklos yra kandžiai pasisakiusios apie praeitį, dabartį ir grupės vardo naudojimą. Tad buvo jaučiama, kad "Back to the Roots" yra bandymas parodyti visiems kas yra tikrieji "Accept" šiandien. Kaip buvo minėta anksčiau, jei pats Udo Dirkschneideris įtikino, kad į pensiją jam dar gerokai per anksti eiti, tai visi likę muzikantai liktų Wolfo Hoffmanno ir Peterio Balteso šešėlyje. Ypač "X-T-C" atlikimas parodė šias spragas.
Ir "Accept", ir "U.D.O." mėgstantys melomanai gal ir išlošė tai, kad šiuo metu gali sekti dviejų lygiaverčių grupių muzikinį kelią. Nors tikram fanui gana skaudu žiūrėti į buvusių bendražygių nesutarimus. Visgi visiems "Dirkschneider" nariams belieka padėkoti už eilinį stiprų pasirodymą. Ir laukiame sugrįžtant jau tik su "U.D.O." repertuaru.

Nuotr. aut. Renata Drukteinytė (Fotogriausmas.lt)
Daugiau FOTOGRAFIJŲ