Metams bėgant, keičiantis asmeniniam skoniui, o ir į Lietuvą užsukant vis garsesniems vardams, vis mažiau lieka atlikėjų, kurių pasirodymai sukeltų ypač daug emocijų. Vienas tokių - "Black Sabbath", apie kurių pasirodymą kaimyninėje Lenkijoje buvo užsiminta oficialioje Ozzy Osbourne "Facebook" paskyroje dar praėjusį rudenį. Mūsų šalyje į tai buvo beveik nesureaguota, tad be didesnių nuotykių pavyksta nusipirkti bilietą ir telieka laukti birželio 11-osios dienos. Iš pradžių pagiriamasis žodis kaimynams - nepaisant to, kad Lodzės "Atlas" arena tik truputį didesnė nei mūsiškis "Siemensas", tačiau perkant bilietus internetu nepasitaikė jokių nesąmonių, kurios vyksta pas mus kone prieš kiekvienus didesnius renginius. O šįkart - jokių "užlūžimų", jokių papildomų klubų narysčių ir jokių "arenos mokesčių". Negana to, arena dar pasiūlė išsirinkti viešbučius bei taksi, kuriuose bus taikoma nuolaida, parodant bilietą į "Atlas areną". Bilietų į "Black Sabbath" pasirodymą nebeliko per savaitgalį, o nuskriaustieji galėjo bandyti pirkti bilietus į "Aerosmith" šou, kuris buvo žadamas rytojaus dieną.
Tie 7 mėnesiai slinko lėtai, o per juos tenka sužinoti, kad čia gali būti vienas iš paskutiniųjų "Black Sabbath" koncertų istorijoje, kurie liepos mėnesį lyg ir žada trauktis iš aktyvaus sceninio gyvenimo visam laikui. Taip pat lietuviškų forumų pokalbiai išduoda, kad tikrai nebūsiu vienintelis lietuvis arenoje.

Bet iš pradžių apie kelionę. Pasirenku maršrutinį autobusą į Varšuvą - pigiausią kelionės variantą, o iš ten - kaip Dievas duos. Lenkijos sostinėje laukia nemalonus siurprizas - jei iš Vilniaus autobusų stoties per valandą gali įsėsti į bet kurį didesnį Lietuvos miestą važiuojantį autobusą, tai Lenkijoje į trečiąjį šalies didmiestį autobusu nusigauti NEĮMANOMA. Visa laimė, kad čia pat - traukinių stotis, iš kurios už poros valandų pavyksta išriedėti Lodzės pusėn.
Kadangi kelionė traukiniu nebuvo numatyta, visgi viskas turėjo gerąją pusę - vos tik išlipus Lodzės stotyje, kitapus bėgių pasimatė "Atlas" arenos stogas - viskas ranka pasiekiama ! Didžiuliame ekrane arenos prieigoje aktyviai reklamuojami artimiausių dienų įvykiai - "Black Sabbath" ir "Aerosmith" pasirodymai. Pastarosios grupės koncerto reklamą dar teko mieste išvysti poroje vietų, tačiau apie "Black Sabbath" vizitą informacijos jokios nėra ir apie tai primena tik iš vieno vietinio žurnalo besišypsantis Tony Iommi. Iš dalies, viskas logiška - kam reklamuoti renginį, jei bilietai į jį išparduoti dar rudenį?
Koncerto išvakarėse tiek pasivaikščiojus po miestą, tiek peržvelgus artėjančius metų įvykius galima konstatuoti, kad Lodzė nėra pats "metališkiausias" Lenkijos miestas, bet birželio 11-osios rytą šią paties sugalvotą aksiomą tenka pamiršti - mieste kur kas didesnis sujudimas, viešbučio darbuotojai džiaugiasi turistų, atvykusį į "kažkokį koncertą", antplūdžiu, o perėjus trečdalį Piotrkovskio gatvės, suskaičiuoti kiek praeivių dėvėjo "Black Sabbath" marškinėlius nebeužtenka pirštų.
Galiausiai krentant dienos kaitrai su bilietu rankoje traukiu "Atlas" arenos link. Kuo arčiau kelionės tikslas, tuo metalistų būriai didėja, tad maršruto žemėlapį galima drąsiai paslėpti, nes tokia minia ilgaplaukių tikrai nuves į reikiamą vietą.
Arenos teritorija šiandien aptverta viena papildoma tvorele, tačiau tai tikrai išėjo į naudą - daugiau papildomų patikros postų neleidžia susidaryti spūstims. Tiesa, šiek tiek prie to prisidėjo ir patys apsaugininkai - Lietuvoje viskas apžiūrima kur kas kruopščiau.
Prie įėjimo galima rasti ir muzikos mėgėjų, savo rankose laikančių lenteles su užrašu "Pirksiu bilietą". Kiek leido lenkų kalbos žinios, vienas pirkėjas norėjo patekti vidun bet kokia kaina.
Lauke prie arenos - alaus pardavimo vietos (va čia tai buvo labai ilgos eilės !), atributikos pardavėjai bei galimybė įsigyti knygų lenkų kalba (ne tik) apie šio vakaro herojus. Tačiau jau pats laikas judėti į vidų, kur 19:45 val. planuojamas apšildančiosios grupės "Reignwolf" pasirodymas. Vos nužvelgus iš palubių arenos vidų, apima dvejopas įspūdis: visų pirma, nors ši salė talpina ne daugiau žmonių nei Kauno "Žalgirio" arena, išplanavimas sukuria kur kas įspūdingesnę erdvę. Kas nedžiugina - vadinamoji "Golden circle" zona, kurioje renkasi patys ištikimiausi gerbėjai, nepagailėję pinigų už kur kas brangesnį bilietą. Ji apima kone trečdalį stovimų vietų teritoriją. Tai reiškia, kad į sunkiojo metalo krikštatėvius teks žiūrėti iš pakankamai didelio atstumo. Kažkas panašaus buvo per "Marilyn Manson" pirmąjį vizitą Lietuvoje, tačiau pastarojo muzikanto armija anuomet buvo kur kas mažesnė.
Taigi, žadėtu laiku gęsta šviesos ir milžinišku "Reignwolf" logotipu papuoštoje scenoje pasirodo amerikiečiai. Labai netradicinė muzika, gal kažkiek primenanti "Led Zeppelin". Tačiau atsižvelgiant į aplinkybes, tas pasirodymas didelio įspūdžio nepadaro - dainos labai ilgos, kaip apšildančiai grupei, šiek tiek trūko garso, o ir pati publika dar buvo gerokai apsnūdusi. Nepaisant to, "Reignwolf" labai stengiasi - vokalistas vieną dainą atlieka nulipęs ant scenos, o kitas kūrinys nuskamba pritariant tik gitarai (o tai tikrai nebuvo baladė).
Kuomet muzikantai kone 15 minučių anksčiau nei nurodyta programoje, nulipa nuo scenos, turbūt nedaug kas lieka tuo nusivylęs. Vėliau scena uždengiama, į palubes užlipa scenos techninis personalas, o dar skaičiuojant paskutines 10 minučių iki "Black Sabbath" pasirodymo pradžios, netikėtai iš kolonėlių pasigirsta tradicinis Ozzy pasisveikinimas: "I can‘t f..n‘ hear you !”.
Kadangi šiais laikais jau po kelių valandų galima pasižiūrėti mėgėjiškai nufilmuotus vaizdus iš koncertų ar bent susižinoti grojaraštį, šiam vakarui tenka pasirinkti senovinę taktiką - pasitelkiau geležinę kantrybę ir viso turo metu stengiausi nė nežvilgtelti į tai, kaip sekasi grupei kituose miestuose bei nesigilinti į tai, kurios dainos dažniausiai skamba koncertuose šiandien. Tad šįkart visą vakarą džiaugsmas išgirdus netrukus skambėsiančios dainos pavadinimą buvo tikras ir nesuvaidintas.
O viskas prasidėjo nuo "War Pigs". Scenoje - karo vaizdai, arenoje - mūšis už geresnę vietą tarp žiūrovų. Tuomet kirbėjo mintis, kad galbūt geriau nepagailėti pinigų brangesniam bilietui, tačiau ne tokioje košėje stebėti koncertą. Be to, kas pasirodė labai neįprasta - "Golden circle" zonos žiūrovai netrukdomi savo išmaniąja technika filmavo ir fotografavo pasirodymą, o vos už poros metrų esančiose paprastose stovimose vietose esantys fanai buvo negailestingai barami, kuomet bandydavo įamžinti "Black Sabbath" šou. 
Tačiau grįžkime prie grojaraščio. Grupės frontmenas paskelbia, jog dabar skambės daina "Into the Void". Tai gal ir buvo pačios ekstremaliausios minutės, kuomet žiūrovų tarpe kilo didžiausia grūstis. Vėliau jėgos išseko net ir patiems energingiausiems ir dabar visą dėmesį buvo galima sutelkti į sceną. Milžiniškame ekrane rodomi muzikantai, pakankamai švarus garsas (nors jo galėjo būti ir šiek tiek daugiau) prikausto dėmesį, tačiau šiurpuliukų, išvydus dievinamą grupę savo akimis, nebuvo. Ko gero, tai irgi galėjo pajusti tik "Golden circle" zonoje buvę žiūrovai.
Tarpuose tarp dainų gerbėjai skanduoja Ozzy vardą. Dainininkas, galbūt susinepatoginęs, kad į antrą planą nustumti kiti grupės nariai, pats nurodo ką skanduoti toliau: "Black Sabbath! Black Sabbath!".
Gerokai primirštą seną dainą "Every Day Comes and Goes" keičia "Snowblind", o pagaliau išgirstame ir paskutiniojo disko "13" kūrinį "Age of Reason". Naujoji kūryba sutinkama itin entuziastingai, nors nuskamba tikrai ne idealiai. Tačiau pagyros "Black Sabbath" frontmenui - jau daugelį metų Ozzy dainuoja remdamasis ekranu-sufleriu, tačiau tą vakarą buvo pakankamai aktyvus ir netgi atlikdamas naujas kompozicijas nevengdavo guviai nardyti po sceną ir karts nuo karto šliūkštelti kibirą vandens ant įkaitusios publikos. Kiti muzikantai pateisino savo įvaizdį "ko tikėjausi, tą išvydau" - Geezer Butler buvo gan pasyvesnis ir kone vienintelį kartą buvo iškeltas į pirmą planą, kuomet atliko bosinės gitaros intro dainai "N.I.B.". Gal būtų ne visiškai tiesa, jei pasakyčiau, kad Tony Iommi atrodo lygiai taip pat kaip 1992 metais, tačiau tai ir nebūtų didelis melas. Atsižvelgiant į amžių bei sveikatą, rifų valdovas atrodė puikiai, taip pat visus pakerėjo savo grojimo technika. Nors to ir buvo galima tikėtis. Būgnininkas Tommy Clufetos nors ir nėra oficialus grupės narys, tačiau per visą vakarą gavo pakankamai dėmesio ir aplodismentų. Prie viso to pridedant puikią publiką, gauname labai šaunų vakarą.
"Black Sabbath", "Fairies Wear Boots", galiausiai "Iron Man". Hitai keičia vienas kitą, kol po pikantiškai vaizdais iliustruotos dainos "Dirty Woman", O.Osbourne siūlo sandėrį - jei publika bus itin pamišusi skambant "Children of the Grave", grupė sugros dar vieną kūrinį. Ir jei kažkada sakiau, kad Vilniuje atlikta Ozzy daina "Mama, I‘m Coming Home" yra gražiausia, ką yra tekę matyti uždaroje patalpoje (vis tiek manant, kad O.Osbourne solo repertuare yra geresnių baladžių), tai net ir su gerokai apkarpytu intro skambėjusi "Children of the Grave" privertė kelioms minutėms pamiršti viską pasaulyje.
Na, kadangi publika patenkino Ozzy lūkesčius (retai lankantis koncertuose užsienyje, buvo keista girdėti pagyras "Poland rocks !”), tuomet scenoje vėl visas dėmesys sutelkiamas į Tony Iommi gitarą - "Sabbath Bloody Sabbath" motyvas pereina į "Paranoid". Galima prikišti nebent tai, kad dažniausiai gyvai skambanti ši daina yra ištempiama, pridedant porą minučių bendravimo su publika, tačiau šį kartą šūkavimų buvo mažiau. Bet arenoje laikrodis rodo - 2 val. pralėkė nepastebimai.
Muzikantai atsisveikina su gerbėjais ir jeigu tai tiesa, kad ateinantį mėnesį  "Black Sabbath" turui pasibaigus grupės istorijoje galima dėti tašką, tad galime pritarti T.Iommi žodžiams - kolektyvas savo veiklą baigė aukštai iškelta galva.

 

P.s. Vėlgi pagyros "Atlas arenos" projektuotojams - pati arena ištuštėja vos per keletą minučių ir spūstis susidaro tik lauke, prie papildomų tvorelių, kurie ko gero būtų buvę išmontuoti, jei ne rytojaus dieną vyksiantis "Aerosmith" koncertas. Nepaisant to, labai prajuokino vienas lenkas, kuris tik pačioje pabaigoje išvydęs kliūtį, dejuodamas pareiškia: "K..wa, organizacja !..”