Kadaise atmintin įsirėžę matyti filmai ar perskaityti romanai yra neretai idealizuojami, tad po daugelio metų peržiūrėjus ar perskaičius tuos kūrinius kartais tenka smarkiai nusivilti. Panašios mintys apėmė sužinojus, kad po 17 metų pertraukos į Lietuvą sugrįš Alice Cooper. 2000-aisiais muzikantas Vingio parke surengė tiesiog tobulą pasirodymą. Pasibaigus tų metų turui viskas buvo įamžinta puikiame koncertiniame DVD "Brutally Live", kuris neleido prisiminimams nugulti į gilias atminties kerteles. Tačiau po to Alice Cooper karjeroje buvo visko - pasirodė keli stiprūs albumai, keli silpnesni. Vieni muzikantai atėjo į kolektyvą, kiti - išėjo. Bene didžiausias praradimas - būgnininkas Eric Singer, kuris iš pradžių dar laviravo tarp Alice Cooper grupės bei "Kiss", bet jau prieš 13 metų galutinai pasirinko pastarąjį kolektyvą ir perėmė Peter Criss vaidmenį. Jei ieškoti teigiamų pokyčių - vienas didžiausia atradimas šiandieninėje A.Cooper kompanijoje yra amerikietė gitaristė Nita Strauss, sėkmingai perėmusi estafetę iš Richie Sambora gyvenimo draugės Orianthi.

Iš to sąstato, kuris anuomet drebino Vingio parko ramybę, šiuo metu tebeliko vienintelis gitaristas Ryan Roxie. Jis Europoje gal ir mažiau žinomas, tačiau už Atlanto yra populiarus, vienu metu turėjęs netgi savo tv šou, grojęs solinėje Slash grupėje ir šiaip visada pagyvinantis vaizdą scenoje.
Galutinai pasvėrus visus pliusus ir minusus, kilo nemažai dvejonių ar liepos 31 dieną Trakų pilyje Alice Cooper pakartos fenomenalų 2000-ųjų šou. Laimei, gandai ir nuogąstavimai apie išsikvėpusią roko legendą buvo gerokai perdėti.
Apie artėjantį koncertą Lietuvoje kaskart primindavo reklamų afišos bei radijo anonsai, bet didelio bilietų pirkimo vajaus lyg ir nebuvo, kainų šuolio - taip pat. Pirmasis A.Cooper koncertas Lietuvoje tų metų pabaigoje buvo įvardintas kaip vienas sėkmingiausių 2000-ųjų koncertų. Tad netikėta ir nepaprastai džiugu buvo išvysti, kad ir šįkart renginys susilaukė didelio dėmesio. Tiesa, tam reikėjo stovėti milžiniškose eilėse, kurios link pilies judėjo pakankamai greitai, nors vienu metu buvo kilęs nerimas, jog net ir likus pusvalandžiui iki renginio pradžios atvykę žiūrovai bent pirmos dainos nespės išvysti.
Visgi koncertas vėlavo tik 10 minučių, o pilies kieme gausiai susirinkusi lūkuriuojanti publika atkuto, kai Alice Cooper bei jo muzikantai pasirodymą pradėjo ta pačia gaida, kaip ir prieš 17 metų - "Brutal Planet". Pirmi pasirodo Alice grupės nariai, o galiausiai išvystame ir patį vakaro kaltininką. Kiek ramesnę muziką pastaraisiais metais kuriantis dainininkas scenoje įrodo, kad bėgantys metai jo nelabai veikia. Guviai ir smagiai atliekamas įžanginis kūrinys, kuriam šiek tiek galima prikišti garso kokybės trūkumą. Visgi gan greitai garso inžinieriai išsprendžia visus nesklandumus, ausys prisitaiko prie skambesio ir iki pat koncerto pabaigos žiūrovai vargu ar turėjo priekaištų akustikai.
Laiko patikrintais hitais publika maitinama ir toliau: po "No More, Mr. Nice Guy" bei  "Under My Wheels", scenos dekoracija pakeičiama į milžinišką JAV vėliavą, kuri su A.Cooper kūryba susipažinusiam klausytojui pasako, kad netrukus išgirsime "Lost in America". Po jos fone išvystame "Billion Dollar Babies" viršelį bei nuskamba titulinė šio disko daina. Kaip jau vyksta daugybę metų, čia neapsieinama be tradicinio ritualo - A.Cooper įžengia į sceną rankoje turėdamas kardą su persmeigtais banknotais, kuriuos čia pat išdalina pirmose eilėse stovintiems žiūrovams.
Netrukus sulaukiame ir siurprizo, kurio neišgirdome 2000-aisiais. Anuomet dainininkas visiškai ignoravo labai įdomų 1986-ųjų metų albumą "Constrictor". Šįkart prikeliamas iš užmiršties puikus šio disko kūrinys "The World Needs Guts". Be smagios muzikos, yra kur akis paganyti ir scenoje - Alice Cooper nenustygsta vietoje ir per pirmas kelias dainas spėja žiūrovams išdalinti trejetą lazdų, be kurių neįsivaizduojami dainininko koncertai ir kurios yra svarbi muzikanto įvaizdžio dalis. Gitaras meistriškai valdantys Nita Strauss bei Ryan Roxie taip pat labai aktyvūs - vienu metu jie groja scenos dešinėje pusėje, o po kelių akimirkų jau ragina kairėje pusėje esančius žiūrovus kelti rankas į viršų. Gal kiek mažiau pastebimas buvo trečiasis gitaristas Tommy Henriksen, kuris didžiąją vakaro dalį ramiai dirbo savo darbą ir atkreipdavo į save dėmesį nebent tada, kai pasikeisdavo savo instrumentą.
Daugybę metų A.Cooper nesureikšmina savo superhito "Poison", kurį sugroja vos įpusėjus koncertui, iškart po N.Strauss atlikto gitaros solo. Čia pat į viršų kyla daugybė išmaniųjų įrenginių, kuriais įamžinamas šis istorinis momentas.
Skambant kūriniui "Halo of Flies", scena paliekama tik bosistui Chuck Garric bei būgnininkui Glen Sobel, kurie susilaukia griausmingų ovacijų atlikdami savo solo numerius. Jei minėtame DVD "Brutally Live" Eric Singer išdarinėjo fokusus su degančiomis būgnų lazdelėmis, kone lygiavertį šou šįkart parodė ir Glen.
Vienas iš labiausiai įsiminusių vakaro epizodų - daina "Feed My Frankenstein", kur patį kūrinį dažniausiai nustelbia teatrališkas jos atlikimas. Žinoma, čia pat scenoje prikelta gyvenimui Frankenšteino pabaisa gerokai nusileidžia "Iron Maiden" talismanui Eddie, tačiau vis tiek tas epizodas buvo pakankamai įspūdingas.
Po to ateina metas ir klasikai - "Cold Ethyl", "Only Women Bleed" pamalonina senosios kūrybos gerbėjus. Tačiau susirinkome čia ir tam, kad prisimintume, jog vos prieš 3 dienas Alice išleido jau 27-ąjį studijinį albumą. Ta proga atliekamas pirmasis naujojo disko singlas "Paranoiac Personality". Jo pabaigoje Alice Cooper personažas pralaimi dvikovą Seselei, kuri čia pat dainininką supančioja tramdomaisiais marškiniais. O tai reiškia, kad atėjo laikas dainai "Ballad of Dwight Fry". Tik jei jos finale kone visad muzikantas išsilaisvinavo iš marškinių ir Seselę nusiųsdavo myriop, šįkart Alice pralaimi grumtynes dar kartą ir galiausiai atsiduria po giljotinos ašmenimis. Čia vėl į viršų kyla išmanieji įrenginiai, kurie filmuoja šį legendinį ritualą.
Galva nukrenta, o likę muzikantai tradiciškai dainuoja "I Love the Dead" priedainį. Žinoma, A.Cooper taip lengvai nepasiduoda - netrukus vėl išvystame muzikantą scenoje, kuris atlieka nemirtingą savo hitą "I'm Eighteen". Po jos visi muzikantai atsisveikina su Trakuose gausiai susirinkusia publika, tačiau netrukus sugrįžta paskutiniam numeriui. Išgirstame "School's Out" su "Pink Floyd" kūrinio "Another Brick in the Wall" intarpu. Tradiciškai į  žiūrovus skrieja milžiniški balionai bei pasipila daugybė muilo burbulų. Pristatomi visi scenoje buvę muzikantai (pasirodo, gitaristas Tommy Henriksen turi lietuviško kraujo), išdalijami trofėjai ir 1,5 valandos trukęs spektaklis pasibaigia.
Lyginant abu Alice Cooper vizitus Lietuvoje, galime lengviau atsidusti - dainininkas neišsikvėpė ir vis dar puikios formos. Kažkur teko skaityti, kad A.Cooper pasiliko 8-ajame dešimtmetyje ir tapo nebe baisus, o juokingas. Po koncerto Trakuose galima pasakyti - nė velnio! 69 metų dainininko kūryba jau nėra tokia sunki, kaip "Dragontown"  albume, atlikėjas vis dažniau gręžiojasi į 70-ųjų skambesį ir vis dažniau susibėga  su muzikantais, su kuriais A.Cooper prieš pusketvirto dešimtmečio tapo ryškiomis žvaigždėmis. Tačiau šiandien legendinio rokerio pasirodymai vis dar labai energingi, profesionalūs bei sudominantys jaunąją klausytojų kartą.  Tad pirmadienio vakarą Alice Cooper praleimėjo tik scenines grumtynes su Sesele, bet ne konkurencinę kovą su kitomis šiandieninėmis žvaigždėmis.

Nuotr. aut. Mantas Daleckis (Unrest.lt)
Pilna fotogalerija