Prieš 13 metų susikūrusios Krokuvos grupės "Saratan" biografijoje nuo pat pradžių buvo galima atrasti rytietiškų motyvų - arabiškas kolektyvo pavadinimas, netgi arabiškas logotipas. Tačiau komanda grojo modernų thrash metalą, susilaukdama tiek pagyrų (debiutinis albumas "The Cult of Vermin"), tiek ir kritikos (antrasis diskas "Antireligion"). Nežinia ar pastarojo darbo įvertinimai paskatino susėsti muzikantus prie apskrito stalo ir iš esmės permąstyti tolesnes perspektyvas, tačiau nuo trečiojo albumo "Martya Xwar" "Saratan" kūryboje vis didesnį vaidmenį pradėjo vaidinti Viduriniųjų Rytų muzika. 2015 metais prisijungus vokalistei Małgorzatai Gwóźdź ir vasaros pabaigoje pasirodžius ketvirtajam diskui "Asha", atidžiai "Saratan" karjerą stebintis klausytojas turėjo gerokai nustebti. "Machine Head" įtaka gerokai sumažėjo, vyriškas vokalas vis labiau įgavo death metalui būdingą growl'ą, o Małgorzata atkreipė dėmesį tų melomanų, kurie dievino "Melechesh" ar vėlyvuosius "Rotting Christ".

Albume rasime 6 dainas, iš kurių 5 kūriniai trunka daugiau nei po 6 minutes. Tačiau bendra disko trukmė (beveik 44 min.) yra bene optimali - albumas ir spėja įtraukti, ir nespėja pabosti. "Asha" yra vientisas darbas, visi kūriniai deramai sulimpa į vieną visumą, tačiau visgi pagrindiniai koziriai sudėti į pirmas 4 kompozicijas. Albumą pradeda "Hvare Khshaeta", kuriam yra sukurtas ir vaizdo klipas. Gana teisingas žingsnis būtent šiai dainai sukurti video, nes joje atsispindi kone viskas, ką "Saratan" siūlo klausytojui naujausiame savo darbe. Persiškos kultūros persmelkta melodija pinasi su lenkiška death metalo mokykla, sudarydama pakankamai įdomią simbiozę
Titulinė kompozicija irgi turėtų būti neblogai pažįstama grupės veikla besidominčiam metalgalviui - šią dainą pristatė tekstinis vaizdo klipas. Šiame kūrinyje tęsiama tai, kas buvo pradėta įžanginėje kompozicijoje, tik čia veiksmas yra dinamiškesnis, ko gero ir dėl to, kad šįkart apsieinama be ilgų įžangų.
Kompoziciškai sudėtingiausias ir įdomiausiais, be abejo, yra trečiasis kūrinys "Dakhma - The Tower of Silence", trunkantis net 11 su puse minutės, tačiau jį drąsiai galima dalinti bent į 3 dalis. Pirmąjį trečdalį užima sitara, baglama, kemanča, tonabaku ir kitais egzotiškais instrumentais atlikta instrumentinė dalis, kuri po trumpos pauzės įgauna šiam albumui įprastą skambesį. Dar po poros minučių vėl viskas nurimsta instrumentiniame intarpe, po kurio prasideda tikras death metalo škvalas, patvirtinantis kodėl kartais šie lenkai yra lyginami su garsiaisiais tautiečiais "Decapitated". 
Po trečiosios dainos einanti kompozicija "The Chinvat Bridge" yra tarsi atgaiva tiems, kad epinis pasakojimas apie Dakhmą pasirodė perdėm sudėtingas. "The Chinvat Bridge", nepaisant ne itin trumpos trukmės, susiklauso labai smagiai ir būtent šis kūrinys yra tas, kurį norisi dar kartą perklausyti pasibaigus albumui.
"Khvarenah" ir "Sacred Haoma" nėra prastesni kūriniai, tačiau tiesiog pasirodė, kad jei "Saratan" norėjo kažkuo nustebinti, visa tai padarė per pirmuosius 4 kūrinius.
Tad visumoje gauname gana originalų ir įdomų darbą, dėl jau minėtų persiškų motyvų išskiriantį iš kitų kaimyninės Lenkijos scenos grupių. Ar įmanoma Rytų Europoje gyvenantiems žmonėms perteikti Viduriniųjų Rytų dvasią? Grupės "Nile" pavyzdys rodo, kad klausytoją galima sudominti pasakojimais apie šalį, kurioje negyveni ir galbūt net nesi buvęs. Taip kad ir "Saratan" pavyko sukurti savitą darbą, kuriam verta skirti 43 savo brangaus gyvenimo minutes. 

1. Hvare Khshaeta
2. Asha
3. Dakhma - The Tower of Silence
4. The Chinvat Bridge
5. Khvarenah
6. Sacred Haoma

2015 Fonografika