Kai artėjant naujo albumo įrašų terminui 2014 m. lapkritį pusė "Megadeth" narių paliko grupę, sujudo tie gerbėjai, kurie laukė 1990 m. sudėties atsikūrimo. Deja, kaip visi žinome, tai neįvyko, nors buvo gana realu vėl drauge išvysti legendinį ketvertuką. "Megadeth" lyderis Dave Mustaine svaidėsi skambiomis frazėmis apie neva nepritapusį sugrįžusį būgnininką Nick Menza ir liaupsino grupės naujokus. Taip, albumo įrašuose dalyvavęs gitaristas Kiko Laureiro bei būgnininkas Chris Adler yra savo amatų meistrai ir puikiai atliko savo darbus, tačiau seno sukirpimo fanui gilumoje kartėlis visgi liko.
Sausio 22 dieną galiausiai sulaukėme ilgai laukto darbo vaisiaus - penkioliktasis "Megadeth" albumas "Dystopia" išvydo dienos šviesą. Grupės lyderis Dave Mustaine juo stengėsi reabilituotis po prastai įvertinto 2013-ųjų metų disko "Super Collider" ir norėjo įrodyti, kad naujoji grupės sudėtis yra stipri kaip niekad iki šiol. Ar pavyko? Dėl vieno galima sutikti - šis darbas pralenkė "Super Collider", tačiau kalbos apie "geriausią "Megadeth" albumą per 20 metų" yra gerokai perdėtos. Visų pirma, nebe pirmą kartą grupė radijo singlais pasirenka ne pačius įspūdingiausius kūrinius. Tiek pats pirmasis paviešintas kūrinys "Fatal Illusion", tiek "The Threat Is Real" (kuriam buvo sukurtas vaizdo klipas) savyje talpina daug energijos, daug erdvės muzikantų meistriškumo įrodymui, tačiau šioms dainoms toloka iki "Holy Wars" ar "Symphony of Destruction".

Apskritai, beveik visa pirmoji albumo pusė gal nėra nuvilianti, tačiau nepasiūlanti kažko įsimintino: kone kiekvienai kompozicijai galima rasti atitikmenį - žiūrėk, vienos dainos fragmentas primena senąjį "Devil’s Island", kita daina primena 95-97 metų repertuarą, trečiajame jaučiama vėlyvos kūrybos įtaka. Ties "Post American World" prasideda šis tas įdomesnio. Pastaroji daina gal nėra šedevras, tačiau turi stiprų pagrindinį gitaros rifą bei lengvai įsimenamą priedainį. Dainoje "Poisoning Shadows" jau būgnininkas Chris Adler turėjo kur pasireikšti, o "Lying in State" pasibaigia puikiu dviejų gitarų solo partija.
Džiugu, kad "Megadeth" po 8 metų į albumą įterpė vieną instrumentinį kūrinį ("Conquer or Die!"), kuris gal neprilygsta kultiniams "Into the Lungs of Hell" ar "Dialectic Chaos", tačiau gerokai paįvairina naujausiąjį tvarinį.
Jei norite turėti visas šios sesijos metu įrašytas dainas, teks gerokai pasukti galvą, kurį albumo variantą pasirinkti - antai Japonijos rinkai skirtame diske yra papildoma daina "Me Hate You", skaitmeninėje Spotify versijoje  - "Budgie" koveris "Melt the Ice Away", o Best Buy ar riboto tiražo leidime su papildomais vizualiniais priedais yra netgi 2 bonusai - "Look Who’s Talking" ir "Last Dying Wish". Būtent pastarąją versiją ir tenka laikyti rankose bei stebėtis kodėl "Look Who’s Talking" nenusipelnė vietos pagrindinių disko dainų sąraše.
Pasidžiaugus, kad Vic Rattlehead vėl sugrįžo ant albumo viršelio ("Super Collider" albume jis buvo galiniame viršelyje bei bent trejetą kartų pavaizduotas lankstinuko vidiniuose puslapiuose) galime bandyti daryti kažkokias išvadas. Gana įdomus ir visiškai neprailgstantis darbas, kuriam trūksta nebent vieno kito ryškaus hito. Tačiau papildomų balų neprideda nuotaika, kad šis diskas galėjo būti įrašytas ir kiek kitokia sudėtimi. Trumpai tariant, "Dystopia" drąsu būtų pavadinti netgi šio amžiaus geriausiu "Megadeth" albumu. Viskas su juo neblogai, tiesiog visas turinys yra daugmaž girdėtas ir "pritemptas" prie klasikinio skambesio. Bet kokiu atveju, jis neabejotinai perspjovė 2 pastaruosius grupės darbus.   
 
1. "The Threat Is Real"
2. "Dystopia"
3. "Fatal Illusion"
4. "Death from Within"
5. "Bullet to the Brain"
6. "Post American World"
7. "Poisonous Shadows"
8. "Conquer or Die!" (Instrumental)
9. "Lying in State"
10. "The Emperor"
11. "Foreign Policy" ("Fear" cover)

Papildomi kūriniai:

"Me Hate You"  (Japan bonus track)
"Melt the Ice Away" ("Budgie" cover) (Spotify bonus track)
"Look Who's Talking" (Limited Edition Box Set bonus track)
"Last Dying Wish" (Limited Edition Box Set bonus track)

Vertinimas: 3,5/5