Kalbos apie antrąjį grupės "Juodvarnis" albumą pradėjo sklisti praėjus vos pusmečiui po debiutinio darbo "Šauksmai iš praeities" pasirodymo. Tiesa, įrašų darbai gerokai užsitęsė ir vietoje planuoto 2015 metų pavasario, antrąjį diską į savo rankas galėjome paimti tik šių metų vasario 21 dieną. Teisybės dėlei reiktų paminėti, kad "Šauksmai iš praeities" yra 2010-2012 metų kūrybos veidrodis, tačiau kadangi abu albumus skiria sąlyginai trumpas įrašų bei išleidimo laiko tarpas, neišvengsime bandymų pasverti šiuos abu diskus. Tad ar iš tikrųjų jaunuoliai turi pakankamai įdomių minčių ir idėjų, kad vos įrašius pirmąjį blyną, iškart vertėtų kepti antrąjį?
Pats pirmas dalykas, kurį grupė paskelbė ir kuris bene labiausiai suintrigavo - tai, kad būsimasis darbas bus visiškai konceptualus. Ko galima iš jo tikėtis, jau buvo galima numanyti nuo 2014 metų vasaros koncertų, kurių metu "Juodvarnis" savo pasirodymus paįvairindavo pačia naujausia kūryba. Kas aktyviai palaikė grupę koncertų metu, net 5 (iš 6) būsimojo albumo kompozicijas jau turėjo progos išgirsti gyvai, o galiausiai sausio mėnesį visos "Mirusio žmogaus kelionės" dainos nuskambėjo radijo laidos "Audronaša" eteryje. Tačiau kantriai palaukiame kada diskas pasirodys fiziniame formate ir tada jau galima pradėti daryti kažkokias išvadas.

Kaip buvo minėta, antrojo albumo kūrimas bei įrašai prasidėjo dar 2014-aisiais ir šiandien grupės "Juodvarnis" gretose jau nebėra dviejų muzikantų, kurie dalyvavo abiejų diskų įrašuose (2014-aisiais grupę paliko būgnininkas Gediminas Tumėnas, o pernai - bosistas Linas Kulbačiauskas). Tad nors koncertuose programa jau skambėjo su naujaisiais nariais, visgi nereikia pamiršti, jog pagrindinis kolektyvo idėjų autorius ir variklis liko tas pats - gitaristas ir vokalistas Paulius Simanavičius. Todėl nieko nuostabaus, kad nors naujojo albumo skambesys kiek skiriasi, bet visgi buvo išlaikyta pirminė grupės dvasia ir idėja.
Iš pradžių apžvelkime vizualinę pusę, kurioje rasime vieną didelį privalumą ir vieną trūkumą. Jau ir pirmasis "Juodvarnio" diskas buvo pakankamai kūrybiškai ir įdomiai apipavidalintas, tačiau "Mirusio žmogaus kelionė" šioje srityje netgi pralenkia grupės debiutą - viršelio bei bukleto autorei Snovonne "Sno" Drake už atliktą darbą galima tik pažerti daug pagyrų: savitas piešinių stilius, į foną įterpti dainų tekstų fragmentai bei skoningas galutinis dizainas daro albumą labai patrauklų akiai. Bet vienas dalykas prisiekusiems audiofilams tikrai nepatiks - pirmasis albumas buvo išleistas po Rusijos leidybinės kompanijos "Der Schwarze Tod" vėliava, o šįkart muzikantai nutarė pasikliauti tik savo jėgomis. Jei albumo apipavidalinimas visgi pranoko pirmtaką, tai kliūna į akis tai, kad naujosios dainos buvo įrašytos į CDr diską. Žinoma, tai visiškai nekeičia skambesio kokybės, bet jei su pirmu albumu buvo aukštai pakelta leidybos kartelė, norėjosi panašų lygį išlaikyti ir šįkart.
Pats laikas sugrįžti prie muzikinės pusės. "Mirusio žmogaus kelionė" trunka 10 minučių trumpiau nei "Šauksmai iš praeities", tačiau po pirmos perklausos galima susidaryti priešingą vaizdą. Debiutiniame albume taip pat vyravo ilgos kompozicijos, bet žinomiausi to disko kūriniai prabėgdavo akimirksniu (nors jie, toli gražu, nebuvo radio-friendly formato, pvz., "Audra prieš tylą" - 5:45 min., "Paukščiai pakils" - 6:37 min.). Antrojo albumo dainų trukmė taip pat svyruoja nuo 6:51 iki 7:46 min. ir galbūt tai, kad pasakojama istorija turi didelę reikšmę dainų struktūrai, iš pradžių perklausius visą darbą gali likti šioks toks sumišimo jausmas. Ne nusivylimo, ne abejingumo jausmas, o būtent - sumišimo. Laikui bėgant, instrumentuotėms bei dainų žodžiams pamažu įsirėžiant į atmintį, pamažu viskas stojasi į savo vėžes - jei po pirmos perklausos pasirodė, kad čia šiek tiek trūksta įsimenančių ir "užkabinančių" vietų, tai prasukus grotuve diską dar porą kartų, jau imi atkreipti dėmesį į detales, kurios praslydo pro ausis anksčiau. Žinoma, kviestinio moteriško Dorotės Zdanavičiūtės vokalo nebuvo įmanoma nepastebėti, tačiau kiti dalykai, kurių nebuvo pirmajame "Juodvarnio" albume - orkestruotės bei kviestinis Manto Gurkšnio growlas atsiskleidė visame gražume tik po kurio laiko.
Ko gero, taip konceptualiame albume ir turi būti - šio disko turinys yra labai vientisas ir jeigu reiktų išrinkti vieną kūrinį, kuris geriausiai reprezentuotų visą albumą, tektų gerokai pasukti galvą. Žinoma, iš bendro konteksto labai išsiskiria puiki baladė "Išpažintis", bet kažin ar teisinga būtų rekomenduoti draugui visą albumą nurodant tik nuorodą į šią dainą. Tiek kintančio tempo įžanginiame kūrinyje "Amžinybė nelaukia tavęs", tiek pačioje ilgiausioje disko dainoje "Ieškojimas" ar finalinėje kompozicijoje "Kas aš?" galima rasti unikalių, bet kartu ir apjungiančių į vieną visumą muzikinių sprendimų, kurių užuomazgas girdėjome ir pirmajame albume ir kurie turėtų patikti grupės gerbėjams.
Tad susigulėjus įspūdžiams galime teigti, kad "Mirusio žmogaus kelionė" nėra eilinis įrašas Lietuvos metalo istorijoje, nors jis nėra lengvai klausomas, o reikalaujantis pakankamai daug dėmesio ir atidumo. Jei turi draugą, kuris nesusipažinęs su "Juodvarnio‘ kūryba - rekomenduok debiutinį darbą. Jei pačiam patiko "Šauksmai iš praeities" - griebk antrąjį grupės albumą ir klausyk tol, kol surasi atsakymą į paskutinėje dainoje užduotą klausimą. 

1. Amžinybė nelaukia tavęs
2. Pabudimas
3. Ieškojimas
4. Išpažintis  
5. Mes visi pasmerkti         
6. Kas aš?

2016 Juodvarnis 

Vertinimas: 4/5