Praėjus daugiau nei 20 metų po Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo, turbūt ne vienam jūsų teko girdėti frazę, jog "prie ruso buvo geriau". Tačiau, manau, kad vienos srites atstovai 100 procentų atsakytų, kad "nieko panašaus". Kalbu apie Lietuvos muzikos atlikėjus, ypač atstovaujančius roko stiliui. Bene labiausiai prajuokinusi frazė, atspindinti sovietinio laikotarpio absurdiškumą buvo 1969 metais parašyta muzikologo Liudo Šaltenio: "Anykščiuose gerbiamas mokytojas, sužinojęs, kad esu muzikas, įtartinai apžiūrėjo mano plaukų ilgį ir paklausė: "Ne gitaristas?" "Ne". "Tai gerai. Vadinasi, ne bitlas". "O jums bitlai nepatinka?" "Negirdėjau ir kitiems neleidžiu klausytis"".
Man, kaip žmogui, nelabai pamenančiam sovietmetį, tačiau savo akimis mačiusiam Gedimino pilyje plazdančią Tarybų Lietuvos vėliavą, naujasis režsierės Giedrės Žickytės dokumentinis filmas "Kaip mes žaidėme revoliuciją" visgi sužadino daugiau smalsumą, o ne nostalgiją. Būtent su mintimis "tai kaip gi ten visgi buvo iš tikrųjų?", o ne prisiminimų vedamas nuvykau į filmo seansą. Reikia įspėti, kad tai yra labiau istorinis, o ne muzikinis filmas. Tačiau šiuo atveju, be muzikos nebūtų išsirutuliojusi tokia istorija, o kitokia istorinė padėtis nebūtų lėmusi tokių muzikinių reiškinių, kaip "Roko maršas", atsiradimą.

"Kaip mes žaidėme revoliuciją" yra sulipdytas iš mėgėjiškos kokybės kadrų, poroje vietų varančių į neviltį HD kokybės mėgėjus, bet, antra vertus, kuo puikiausiai atspindinčius apkalbamą laikotarpį. Netgi šiomis dienomis nufilmuoti intarpai, kuriuose kalba profesorius Leonidas Donskis, su blyškiomis spalvomis taip įkomponuojami tarp archyvinių kadrų, jog ne iš karto žiūrovas pajunta, kad visa tai skiria daugiau nei dvidešimtmetis.
Pirmojoje juostos dalyje dominuoja roko grupės "Antis" karjeros pradžia, ištraukos iš ją išgarsinusio filmo "Kažkas atsitiko". Vėliau seka "Roko maršo" karavanas su garsiausiais to meto atlikėjais ir švietėjiška misija. Ne tik filme rodomiems senoliams gali išspausti ašarą vaizdai, kuomet po 50 metų pertraukos iš palėpių ištraukiamos Lietuvos trispalvės vėliavos bei sutinkamiems žmonėms dovanojami lipdukai su Vyčiu. Ir visa tai pagardinama roko muzika. O filmą pabaigia Sąjudžio vaizdai su artėjančios Laisvės nuojauta bei didvyrišku pasiaukojimu.
Gal visgi galima pritarti retiems purkštavimams, jog "Roko maršas" - tai ne tik "Antis". Iš kitų ano meto herojų filme daugiau sušmėžuoja tik Pankų Tėvu tituluojamas grupės "Už Tėvynę" (UTV) lyderis Nėrius "Atsuktuvas" Pečiūra bei keletą sekundžių matome "Tautišką giesmę" giedantį grupės "Bix" frontmeną Saulių Urbonavičių. O kur gi ta pati "Katedra", kuriai dėl sovietmečio bene ilgiausius Kryžiaus kelius teko eiti įrašinėjant pirmąjį albumą? Taip pat čia neišvysime "Fojė" ir Andriaus Mamontovo, kuris ne tik buvo viena ryškiausių tos epochos asmenybių, tačiau savo pilietiškumą išreiškęs ir 1991 m. organizuodamas koncertą apginti Vilniaus Spaudos rūmus. Bet vistiek maloniai nustebina išlikusių filmuotų archyvų gausa, kuri įvilkta į tinkamą rūbą, gali sukelti daugiau emocijų nei bet koks naujausias Holivudo filmas. Visa kita filme pateikta skoningai, įterpiant ir smagių akimirkų (ko gero, kiekvieną prajuokins vaikų diskusija mitingo metu), ir nerimastingų situacijų (tikrai nė vienas televizijos darbuotojas nenorėtų atsidurti situacijoje, į kurią tiesioginiame eteryje pakliuvo žurnalistė Eglė Bučelytė bei tuometinis LRT vadovas Algirdas Kaušpėdas)
Tad nuoširdžiai lenkiame galvą prieš kino kūrėjus, atlikusius puikų darbą, net ir po tiek metų aktualia tema. Beje, dar nesibaigus filmui, galvoje sukosi mintis: " O kaipgi finale bus parodyta šiandieninė Lietuva? Ar nebus prikišta piliečiams dėl patriotiškumo stokos?". Profesorius  L.Donskis čia labai taikliai išsisuko iš padėties, apibūdindamas situaciją Lietuvoje šiandien ir anuomet. Išgirsti ją, bei visą pasakojimą apie tai, kaip "rokas sugriovė Tarybų Sąjungą", ir kviečiame skubėti į kino teatrus.

Režisierė Giedrė Žickytė
70 min.

Subjektyvus filmo vertinimas: be abejo, kad 5/5