Kai klausytojas paima į rankas kurios nors žinomos grupės albumą, dažniausiai iš anksto jau turi susikūręs tam tikrą nuomonę bei lūkesčius. O kai į akiratį patenka iki tol nesutiktas kolektyvas, kai kada savo kūryba gali tiesiog pritrenkti. Vienas tokių atvejų - Belgijos heavy/speed metalo grupė "Drakkar". Pastarasis vardas Lietuvos metalistui asocijuojasi su leidybine kompanija, išleidusia arba netolimoje ateityje išleisiančia ne vieną lietuvišką albumą, tačiau pasaulyje egzistuoja tokiu vardu pasivadinusi ir ne viena grupė.
Šiandien aptariama komanda susikūrė dar 1983-aisiais Žurbizo mieste, kuris prilygsta mūsų Varėnai ar Kelmei. Vargu ar anuomet mūsų šalies metalistai "Drakkar" logotipą paišė ant sienų, tačiau niekada nėra vėlu susipažinti.
"Diabolical Empathy" yra tik ketvirtasis grupės albumas. Nedidelį produktyvumą galima paaiškinti tuo, jog "Drakkar" biografijoje buvo ne viena pauzė ar permaina. Tačiau šįkart po 3 metų pasirodęs darbas tikrai nėra eilinis. Visų pirma, pernai grupė neteko vieno iš originalios sudėties nario - gitaristo Thierry Del Cane, kurį grįžtantį namo iš po vieno koncerto pakirto infarktas... Būtent šiam muzikantui ir yra dedikuotas naujasis grupės diskas. Taip pat prieš įrašų sesiją įvyko šiokia tokia rokiruotė ritminėje sekcijoje - būgnininkas Jonas Sanders prisijungė prie kadaise Lietuvoje matytų "Pro-Pain", o vietoje jo atėjo Adrien Delgambe. Šis muzikantas yra gerokai jaunesnis už grupės kolegas, tačiau vis tiek yra glaudžiai susijęs su "Drakkar" istorija - šiandieninio būgnininko tėtis Tim Delvall stovėjo prie šios grupės ištakų ir įgrojo būgnų partijas debiutiniame "Drakkar" albume, išleistame dar 1988-aisiais. Be to, vietoje garso inžinieriaus darbą pasirinkusio bosisto Thierry "Tytus" Dupont buvo pasikviestas Humungus Jesus, iki tol minėtų "Pro-Pain" koncertiniame ture dirbęs pagalbiniu darbuotoju.

Toks sąstatas 2016-ųjų metų gruodį studijoje "Ear We Go" pradėjo albumo įrašus, tačiau galutinį rezultatą išvydome tik šių metų rugsėjo 29 d. "Diabolical Empathy" sudaro 10 naujų dainų bei 3 instrumentiniai intarpai. Tik dėl pastarųjų būtinybės ir meninės vertės teko suabejoti, o tos 10 kompozicijų tiesiog privertė mesti visus kitus darbus ir pasidomėti šia Valonijos regiono ketveriuke artimiau.
Pasak liudininkų, "Drakkar" savo karjeros pradžioje ir skambėjo kaip 80-ųjų heavy metalo grupė, o naujausiame darbe sentimentų praeičiai beveik nerasime. Visa muzika bei jos atlikimas tapo modernesnis ir įvilktas į šių laikų rūbą. Tačiau tai nesutrukdė ir seno sukirpimo recenzentams žarstyti pagyras. Jau pačiu pirmu kūriniu "Rose Hall‘s Great House" muzikantai tėškia klausytoją į nokdauną. Nuostabus įrašas, puikus atlikimas ir negalintis abejingų palikti Leni Anderssen vokalas.
Jei ieškoti jam atitikmenų, dėl dainavimo manieros kyla šiek tiek panašumų su "Blind Guardian" frontmenu Hansi Kürsch, tačiau "Drakkar" balsas kiek žemesnis ir dar galingesnis. O stiprus vokalas - jau rimtas koziris kelyje į sėkmę.



Kiek teko pastebėti, būtent kūriniu "Rose Hall‘s Great House" grupė šiandien pradeda savo koncertus. Puiki įžanga gyviems pasirodymams!
Melodingoje, tačiau taip pat labai stiprioje kompozicijoje "Stigmata" sutinkame ir pirmąjį kviestinį svečią - Belgijos grupės "FireForce" vokalistą Filip "Flype" Lemmens, kuris labai vykusiai įsilieja į "Drakkar" vyrų gretas.
Kiekvieną albumą dainą inspiravo kažkoks žmogus arba jo nuveiktas darbas. Nenuostabu, kad sukurti žaismingą kūrinį "The Witches Dance" įkvėpė dailininko Francisco Goya paveikslas. Tačiau dar įspūdingesnė yra daina "Plague Or Cholera", parašyta kito tapytojo Giovanni Tiepolo darbo motyvais.
Po greitų kompozicijų ateina laikas atsipūsti skambant gražiai baladei "Stay With Me", kurioje moteriško vokalo partijas įrašė Julie Colin iš grupės "Ethernity". Dar kiek vėliau sutinkame dar vieną perliuką - "The Nine Circles To Hell", paremtą Dante Alighieri "Dieviškąja komedija".
O albumo pabaigoje sutinkame kūrinį, kurį dar vasarą muzikantai publikavo internetinėje erdvėje - "Hitchhiking Of Pain". Liūdnai pagarsėjusio Jeffrey Dahmer (kitaip tariant, Milvokio kanibalo) istoriją pasakojantis kūrinys gal ir nėra pats geriausias visame albume, tačiau pakankamai tiksliai nusako viso albumo nuotaiką ir dvasią.
Tad viską perklausius, galime konstatuoti, jog "Drakkar" pavyko sukurti ir įrašyti nuostabų darbą, kuriame, galbūt išskyrus minėtus trumpus instrumentinius intarpus, nerasime jokio silpnesnio kūrinio.
Kaip turi atrodyti heavy metalas XXI amžiuje? Būtent taip, kaip skamba "Drakkar" albume "Diabolical Empathy". Ko gero, pats geriausias undergroundo darbas šiais metais.
 

1. The Arrival
2. Rose Hall‘s Great House
3. Stigmata
4. The Witchies Dance
5. Plague Or Cholera
6. Stay With Me
7. Lucifero Moderno
8. The Nine Circles To Hell
9. Evil Below
10. The Endless Way
11. West Allis
12. Hitchhiking Of Pain
13. Opening Towards The End

2017 Drakkar

Vertinimas: 5/5