Nūdienos andergraundas turi savo dievukus. Tai nebe odom ir spygliais apsikarstę dėdės, heavy metalą šventai tebelaikantys vienintele religija; ne baltais kedais ir paplyšusiais džinsais praeivius linksminantys "trašystai", šiandienos realijose atrodantys it iš cirko paleisti klounai; ne siaubo visuomenei senokai nebekeliantys apsiputoję riaumojantys "deferiai"; ir netgi ne savo pačių sąmokslo teorijose bei senų gerų laikų atsiminimuose seniai pasiklydę "bliakeriai". Atėjo nauja muzikinio maišto karta, atėjo tikro, nesuvaidinto kraujo, savikankinimų, chaoso, skausmo, nevilties, siurrealizmo, perversijų ir beprotybės karta, gerokai pranokstanti savaip patrakusius pirmtakus. Kas galėtų paneigti, jog tai - kad ir labai neįprasta, šokiruojanti, bet vis tik - natūralios evoliucijos forma? Laikas težino, kokius kraštutinumus ji gali pasiekti, tačiau kol kas visa tai galima apibūdinti vienu taikliu žodžiu - SHINING.