Abiejų grupių keliai susikirto 1968 metais. Taip atsirado nauja kompanija, pasivadinusi "Polka Tulk", į kurią įėjo Ozis Osbornas, Gizeris Batleris, Bilas Vordas ir Tonis Jomis. 1969 metų sausį pakeitę pavadinimą į skambesnį "Earth", jauni muzikantai pabandė užkariauti vietinių roko gerbėjų palankumą. Bet nei Birmingeme, nei Londone jie neturėjo pasisekimo, todėl nutarė pabandyti laimę užsienyje. Hamburge "Earth" pasirodė vos vieną kartą garsiame "žvaigždžių" klube, kuriame kadaise koncertavo "The Beatles". Bet ir to užteko. Po tojuos kvietė atvykti dar penkis kartus! Viename koncerte Ozis iššoko į sceną išsidažęs rožine spalva, šokiruodamas daugelį žiūrovų - tuo metu roko teatras kaip atskira meno šaka dar tik formavosi.
"Earth" muzika vis labiau tolo nuo žemiško bliuzo pagrindo, sunkėjo, orientuodamasi į hardroką. Tačiau netrukus grupės likimas pakibo ant plauko: Tonis Jomis staiga išėjo į "Jethro Tull". Tačiau jo grojimo maniera nepatenkino šios grupės lyderio Jano Andersono, ir po dviejų savaičių pabėgėlis grįžo atgal. Beje, tai buvo vienintelis Tonio demaršas per visą "Black Sabbath" istoriją.

1969 metų gruodį Batleris pasiūlė pakeisti grupės pavadinimą į "Black Sabbath" - pagal to paties pavadinimo italų režisieriaus Marijo Bova filmą.
Verčiama dvejopai - "Juodasis šeštadienis" arba "Grėsmingas burtininkų, raganų, velnių susirinkimas". To laikotarpio "Black Sabbath" muzikoje vyrauja beveik metalinis skambesys, o tekstuose - mistiniai motyvai, kabalistikos ir juodosios magijos temos.
Sceninis grupės įvaizdis dirgino išpaikinto žiūrovo nervus. Niūrių spalvų drobės, juodas kryžius viduryje. Ozis degančiomis akimis, apsirengęs kaip vienuolis, vaizdavo burtininką, besiblaškantį it šmėkla, iškeltomis rankomis kraupiai mirties maldai. Iš kur tie niūrūs tonai ir mistika?

Visuomenė vystosi netolygiai. Kartais ji, tarsi karštinės krečiama, ima nujausti artėjančias permainas - tada pasidaro madingas okultizmas, ekstrasensai ir t.t. Tai buvo pastebima viduramžių epochoje, praeito amžiaus pabaigoje Prancūzijoje, ikirevoliucinėje Rusijoje ir pagaliau amerikietiškoje 'Visuotinio žydėjimo" visuomenėje septintojo dešimtmečio viduryje. JAV piliečius draskė prieštaringos mintys - dėl rasinės diskriminacijos, dėl karo Vietname. Rokas atspindėjo šias socialines ir politines krizes. Jaunimas arba atvirai maištavo, arba metėsi į Rytų religijas bei filosofijas.
"Black Sabbath" tuoj pat buvo pakrikštyta satanistine roko grupe, kurios dalyviai atsiklaupia prieš blogį, garbindami Velnią. Iš tiesų, jie mėgo šėtono temą, bet nesiūlė jam nusilenkti. "Mums buvo sunkiausia, - vėliau prisimins Batleris, - kai tie keisti paaugliai ragindavo mus užsiiminėti juodąja magija. Lyg jie nebūtų supratę, kad muzikantams tai tik spektaklis".
žinoma, tai buvo savotiškas protestas prieš miesčionišką "masinę kultūrą" ir kartu prieš roko "revoliucionierius", kurie tebekūrė himnus 'Visuotinei meilei". Antra vertus, demoniško paslaptingumo šydas tik dar labiau išpopuliarino "Black Sabbath"
Nemažai klausytojų nesuprato "Black Sabbath" simbolių ir tikslų. To nesuprato ir įrašų firmų atstovai. Grupės menedžeris apėjo keturiolika Didžiosios Britanijos firmų ir visur gavo neigiamą atsakymą. Penkioliktoji kompanija - "Virgin" - nusprendė rizikuoti ir išmokėjo muzikantams karališką 50 svarų sterlingų avansą -jie turėjo iš ko sumokėti už studijos nuomą.
Pirmasis "Black Sabbath" albumas (5000 egz.), įrašytas per dvi dienas ir kainavęs grupei 600 svarų, pasirodė penktadienį, 1970 metų vasario 13 dieną, bet paneigė visus prietarus, susijusius su šia mėnesio ir savaitės diena. Sinkopuotas ritmas su ritmenbliuzo priemaišomis ir tapo heavy metai klasikos pavyzdžiu.
Tikro tarptautinio pripažinimo grupė susilaukė po 1970 metų rugsėjo mėnesio, kai išleido albumą "Paranoid", kuris per dvi savaites iškopė į pirmąją vietą ir išliko britų hitparaduose "Top 20" 16 savaičių. JAV plokštelė per vieną savaitę pakilo į aštuntą vietą, o populiarumo lentelėse išsilaikė net 65 savaites! šiame diske, kuris tapo britų sunkiojo metalo simboliu, įrašytos tokios brandžios kompozicijos, kaip "Hand Of Doom", truputį banali, bet gigantiška "Iron Man" ir "Fairies Wear Boots", kviečianti aplankyti ekscentrišką fėjų šventę, kurioje ištiks juoko priepuolis. Pati spalvingiausią ir grėsmingiausia albumo kompozicija "War Pigs" - aistringas antikarinis kūrinys. "Paranoid", pulsuojantis grubia, primityvia energija, atvira aistra, vadinamas pirmuoju pankroko albumu.

Grupės dainų struktūra pasidarė daug sudėtingesnė, kiekviena iš jų - tarsi maža drama, kurioje analizuojamos svarbios visuomeninės problemos. Pamažu kristalizavosi pagrindinė "Black Sabbath" kūrybos koncepcija: šiandieninis pasaulis - "velnio malūnas", kuris negailestingai permala visa, kas yra geriausia jaunose sielose, luošina ir paverčia juos "paranojikais", "geležiniais žmonėmis" ir "demonais", kurie savo ruožtu tampa pasaulinio blogio pabūklais. Savo kūriniuose muzikantai piešia totalinės žūties ir atominio karo nelaimių paveikslą, pasisako prieš narkotikų vartojimą ir paliečia maištaujančio jaunimo temą.
"Black Sabbath" gastrolės 1972 metais pasiekė neregėtą mastą. Kiekviename koncerte vidutiniškai apsilankydavo po 17000 žmonių. Per 18 mėnesių grupė septynis kartus lankėsi JAV, ir beveik kiekviena iš šių kelionių buvo lydima liūdnų įvykių. Ozis nuolat patekdavo į ligoninę su neįsivaizduojamomis ligomis, įskaitant laringitą ir infekcinį gerklės uždegimą. Gizeriui pradėdavo skaudėti inkstus. Bilą ištiko nervinis priepuolis, o Tonis vienąkart po pasirodymo prieš žmonių minią nuo pervargimo netikėtai prarado sąmonę. Visi muzikantai pasiilgdavo namų, šeimos, ypač Ozis, kurio laukdavo žmona Teima ir du vaikai...
Po ketvirtojo albumo daugeliui grupės gerbėjų kilo klausimas: "Ar "suminkštėjo" "Black Sabbath" stilius?" Bet kai 1973 metų gruodį pasirodė albumas "Sabbath Bloody Sabbath", visos abejonės buvo išsklaidytos. Tiesa, Ozis pareiškė, kad ši plokštelė brandesnė ir mažiau agresyvi nei prieš tai buvusios, bet, įsigilinęs į jos turinį ar net viršelį, kuriame nupiešta tamsiai raudona fantasmagorija, o antraštė skelbia apie siaubo ir panikos apimtą pasaulį, įsitikini, kad "Black Sabbath" liko ištikimi sau. Tačiau netrukus grupę ėmė krėsti drugys. Viena pagrindinių nuosmukio priežasčių buvo skirtingi Osborno ir Jomio požiūriai į muziką. Ozis visada akcentavo paprastumą, o Tonis ėmė ieškoti sudėtingesnių formų, studijinių efektų. "Sabotažo" įrašas užtruko beveik metus, o jei lyginsim šį laiką su keliomis dienomis, kurios buvo reikalingos, kuriant "Paranoidą", taps aišku, kaip pasikeitė grupė.
... Ilgai slepiama vidinė nesantaika ir interesų skirtumai pagaliau išplaukė į paviršių. Ozis buvo priverstas kreiptis į psichiatrinę kliniką ir gydytis. Tad "Black Sabbath" pasitraukė į šešėlį, o užsitęsusi tyla buvo nutraukta tik 1977 metų rudenį - tada grupė koncertavo Didžiojoje Britanijoje.
Pradėjo sklisti gandai, kad Ozis ruošiasi palikti grupę. Deja, tai jau buvo ne kalbos, o realybė.
Gruodžio mėnesį išleidžiamas rinkinys "Greatest Hits", ir susidaro įspūdis, kad tai paskutinis "Black Sabbath" albumas. Bet pasilikusi trijulė nenusimena, pakviečia vokalistą Deivą Volkerį iš Birmingemo ir 1978-ųjų pradžioje pradeda darbą. Sausį, tepraėjus trims mėnesiams, Ozis grįžta į "Black Sabbath", o nelaimingam naujokui belieka užleisti vietą. Albumas daug žadančiu pavadinimu "Never Say Die" buvo įrašytas Toronte 1978 metų vasarą. Po didelio turnė po Ameriką ir Angliją, organizuoto plokštelės reklamos sumetimais, Ozis galutinai palieka "Black Sabbath" ir grįžta prie savo eilinio plano, šį kartą pavadinto "Blizzard Of Ozz", šiam tikslui pasitelkdamas puikų gitaristą Rendį Roudsą iš "Quiet Riot", būgnininką Li Kersleiką iš "Uriah Heep" ir bosistą Bobą Deislį iš "Rainbow".
1979-aisiais "Black Sabbath" nutarė pakviesti amerikiečių vokalistą Ronį Džeimsą Dio (Ronnie James Dio). Tuo laiku Dio neturėjo darbo, nes dėl vaidų su Ričių Blekmoru paliko "Rain-bow" grupę ir ketino pradėti solinę karjerą. "Black Sabbath" pasiūlymą jis priėmė palankiai, nes tai teikė vilčių Dio reklamai. Tiesa, kiek vėliau, pasitikėdamas savimi, jis pareiškė apie "BlackSabbath": "Aš prikėliau juos iš pelenų".
Naujasis vokalistas atsinešė su savimi veržlios energijos ir spontaniško entuziazmo, taip reikalingo "Black Sabbath". Tarytum įliejo šviežio kraujo į sustingusį šių roko monstrų organizmą. šio bendradarbiavimo rezultatas - sensacingas albumas "Hea-ven And Heli". "Ronis suteikė mūsų muzikai visai kitą skambesį, - sako Tonis Jomis. - Ozis nesiryždavo peržengti sau užsibrėžtų rėmų. Mes siūlėme jam daug idėjų, bet jis dažnai sutrikdavo. To dėl, kad turėjo nusistovėjusią dainavimo manierą, o mums prie jos reikėdavo priderinti savo instrumentų skambesį. Kai atėjo Ronis, atsirado galimybė atlikti gitaros partiją ir pažiūrėti, kaip jis
sugebės parinkti balsą".

Tačiau tai buvo trumpalaikis optimizmas. Dio žodžiais tariant, "jiems kėlė nerimą tai, kad aš pasidariau ryškesne asmenybe nei jie, ir galbūt panorėsiu tapti grupės lyderiu". žodžiu, iki pirmųjų nesutarimų buvo visai netoli, ir "Black Sabbath" skambesys vėl darėsi vienodas ir ištemptas.
Pirmas didesnis konfliktas kilo, įrašinėjant koncertinį albumą Los Andželo studijoje. Roniui nepatiko įrašo skambėjimas, todėl vieną vakarą jis sugrįžo į studiją ir perdarė jau paruoštas juostas, išskirdamas savo vokalą. Kai kitą dieną Jomis su Batle-riu perklausė įrašus, jų pasipiktinimui nebuvo ribų. Po kivirčų Dio netrukus išėjo iš grupės. Būgnininkas Vinis Epaisas, kuris iš pat pradžių grupėje jautėsi nejaukiai, su džiaugsmu sutiko Ronio pasiūlymą palikti "Black Sabbath" ir prisidėti prie jo kompanijos.
... Iš pradžių atrodė, kad įžymusis Janas Gilanas, palikęs "Deep Purple" ir sutikęs dainuoti "Black Sabbath", iškels grupę į padanges. Bilas Vordas, sukaupęs visas jėgas, grįžo, ir sukomplektuota grupė pradėjo įrašinėti naują albumą "Born Again", kuris pasirodė 1983 metų rugsėjį. Nors albume ir gana įdomios dainos - "Zero The Hero", "Digital Bitch" ir "Born Again", tačiau į akis krito dviejų skirtingų heavy metai mokyklų nesuderinamumas, ir plokštelė tapo tik nevykusiu eksperimentu. Gilano pakvietimas
buvo strateginė klaida dėl to, kad jis buvo dar ryškesnė figūra nei
Dio ir taip pat kovojo už savo idėjas. Janas patraukė publikos dėmesį, ir greitai Jomis su Batleriu ne be siaubo pajuto, kad jų grupė koncertuose groja senus gabalus iš "Deep Purple" repertuaro!
Gilano likimas buvo nulemtas, be to, jo galvoje kirbėjo mintys, kaip atgaivinti 1971 metų pavyzdžio legendinę grupę "Deep Purple". Iš karto po Amerikos turnė Janas paliko "Black Sabbath".
... Visi roko gerbėjai buvo maloniai nustebinti, kai koncerte "Live Aid" prieš juos išsirikiavo senos sudėties "Juodasis šeštadienis". Tačiau tai buvo simbolinis pasirodymas, trukęs vos vieną dieną.... Kai Tonis Jomis nusprendė pakviesti į grupę Gleną Hjuzą (ex "Deep Purple"), Bilo Vordo ir Gizerio Batlerio kantrybė trūko. Batleris pradėjo ruoštis solinio Vordo albumo įrašams, po to perėjo į savo klasės draugo Osborno pusę, o Tonis Jomis atsidūrė prie sudaužytos geldos. Kai 1986 metų vasario mėnesį pasirodė albumas " Seventh Star" su užrašu ant viršelio "Black Sabbath Featuring Tony Iommi", kritikai tik skėstelėjo rankomis. Iš tikrųjų buvo ko nustebti, vien pažvelgus į muzikantų, grojusių šį kartą, sąrašą. Deivas Spitcas (ex "White Lion") - bosinė gitara ir Glenas Hjuzas - vokalas. Hjuzas, kuris grupėje "Deep Purple" buvo tik statistas, vadovavo paradui! Albumas išėjo visai skystas. Be to, Glenas Hjuzas nenorėjo dainuoti per koncertus ir galų gale išėjo iš "Black Sabbath".
Galima tik stebėtis Tonio Jomio atkaklumu ir užsispyrimu. Jis surinko visiškai naują grupę: vokalistą Rėjų Gileną, klavišininką Bobą Deislį, būgnininką Bivą Biveną ir bosistą Džo Bartą, su kuriais ir pradėjo įrašinėti plokštelę "Blood Good". Kai albumas buvo beveik baigtas, Gilenas staiga išėjo, ir visas partijas reikėjo vėl iš naujo perrašinėti - šį kartą su nauju vokalistu Toniu Martinu, kurio balsas nepaprastai priminė Dio.
1987 metų pabaigoje pasirodė albumas "Eternal Idol" ("Amžinas angelas"), kurio pavadinimas kaip visada tiksliai atitiko grupės būklę tuo momentu. Atsirado vilčių, kad ši sudėtis gyvuos ilgiau negu ankstesnės, bet po paskutinio Europos gastrolių koncerto gruodžio 28-ąją grupė vėl subyrėjo... Kelintą kartą? Palyginti su ne ką jaunesne "Deep Purple" arba pastoviaisiais "Naza-reth" bei "Queen", "Black Sabbath" istorija atrodė tarsi košmariškas sapnas.
1989-ųjų pradžioj tarsi Feniksas, atgijęs iš pelenų, "Black Sabbath" vėl pasirodo roko arenoje atnaujinęs sudėtį, su puikios kokybės albumu "Headless Cross". žymusis būgnininkas Kozis Pauelas pareiškė norįs bendradarbiauti su Toniu Jomiu, Toniu Martinu ir bosistu Lorensu Kotlu. Kozis tapo ir plokštelės prodiuseriu. Tonis Martinas jautėsi laisvai, tačiau Lorensas Kotlas netrukus paliko draugus ir pastatė "Black Sabbath" į keblią padėtį. Bet štai 1989 metų birželį atėjo talentingas bosistas Nilas Miurėjus, grupių "Whitesnake" ir "Wow Wow" narys. Su juo "Black Sabbath" sėkmingai gastroliavo Amerikoje. Viską vainikavo triumfo koncertas Niujorko "Paladiume"...

Sėkmingą turo pabaigą vainikavo anšlaginiai koncertai Tarybų Sąjungoje (Leningrade ir Maskvoje), tačiau Amerikoje "Black Sabbath" reikalai klostėsi nekaip. 1990 metais išleidžiamas albumas "Tyr", kurį įrašo ta pati sudėtis, kuri grojo "Headless Cross" pristatymo ture. Bet Šiaurės mitologinėmis temomis perpintos dainos nesužavi senųjų klausytojų - jei Europoje (ypač Vokietijoje) Birmingemo veteranai dar buvo mėgiami, tačiau tėvynėje bei JAV jų žvaigždė buvo visiškai prigęsusi. O ką daryti, kad susigrąžinti užjūrio sunkiosios muzikos gerbėjų susidomėjimą? Susigrąžinti Ronį Džeimsą Dio į grupę.
Žinia, apie "Mob Rules" laikų sudėties sugrįžimą akimirksniu apskriejo aplink muzikos pasaulį. Į "Black Sabbath" sugrįžo bosistas Gizeris Batleris, o susižeidusį Kozį Pauelą pakeitė senas pažįstamas Vinis Epaisas. 1992 metais išleistas albumas vadinosi "Dehumaniser" ir... Anglijoje buvo sutiktas dar šalčiau nei "Tyr". Tačiau R.Dž.Dio žvaigždė privertė JAV metalistus vėl susidomėti grupe. Koncertiniame ture dažniausiai lydėdavo "Testament", tačiau teko scena dalintis ir su "Europe", "Danzig", "Exodus" bei "Prong".
Viskas klojosi neblogai, kol, pats to nenorėdamas, kojos nepakišo Ozis Osbornas. Nusprendęs nutraukti koncertinę veiklą (laimei, tai pasirodė netiesa), į savo atsisveikinimo koncertą Kalifornijoje, Ozis pakvietė ir "Black Sabbath", o su Toniu, Gizeriu bei Bilu  buvo planuojama atlikti kelis kūrinius šou pabaigoje. Čia jau neišlaikė Dio nervai, kuris vienintelis iš grupės nesutiko "apšildyti buvusį "Black Sabbath" vokalistą". Viskas baigėsi tuo, kad R.Dž.Dio vėl atnaujino solinę veiklą, o Toniui Jomiui skubiai reikėjo vokalisto pamainos. Tonis Martinas buvo užsiėmęs solinio albumo įrašais ir sugrįžti atsisakė. Vienam vakarui "Black Sabbath" frontmenu sutiko pabūti ką tik "Judas Priest" palikęs Robas Halfordas. Pasak kitų muzikantų, su Robu buvo paprasta dirbti kartu ir tą vakarą grupė surengė neįprastą, tačiau puikų šou, o legendinės sudėties "Black Sabbath" visgi sudainavo keturias dainas pačioje koncerto pabaigoje (visa to ištraukas galima pamatyti Ozio Osborno video "Live And Loud").
Tačiau apie R.Halfordo tolimesnį pasilikimą grupėje nebuvo nė kalbos, ir po metų į įrašų studiją "Black Sabbath" sugrįžo vėl kartu su Toniu Martinu. Vėlgi, pasak gandų, jei studijoje R.Dž.Dio mėgdavo skaityti laikraštį, kuomet kiti kolegos kęsdavo kūrybines kančias, tai Tonis Martinas studijoje buvo nepamainomas žmogus - per gana trumpą laiką buvo įrašytas albumas "Cross Purposes", kuris gerbėjus pasiekė 1994 metų sausio 31 dieną. Šįkart albume būgnus mušė buvęs "Rainbow" narys Bobis Rondinelis.
Toliau sekė koncertai su "Motorhead", "Kiss", "Slayer", tačiau dėl vokalisto T.Martino ligų bei prasto įgarsinimo, jie nebuvo sėkmingi. Tiesa, koncertas legendiniame "Hammersmith Odean" buvo įamžintas koncertiniame albume "Cross Purposes-Live", bet dėl reklamos stygiaus jis buvo beveik nepastebėtas.
Ėjo 1995-ieji, galbūt patys sunkiausi metai sunkiajai muzikai, kuri turėjo trauktis į šešėlį. Naujojo albumo dainai "Black Sabbath" muzikantai pasikvietė... reperį Ice-T, tuo priversdami stvertis už galvos senųjų "Sabbath" gerbėjus. Naujasis diskas "Forbidden" buvo šilčiau sutiktas tik Rytų Europoje bei Vokietijoje ir Italijoje. Tačiau dauguma kritikų jį vadina pačiu prasčiausiu grupės karjeroje.
"Tonis Martinas... Didelis klaustukas dėl jo ateities", - vėliau pasakė žurnalistams Tonis Jomis, tuo parodydamas, kad šio frontmeno dienos grupėje "Black Sabbath" jau suskaičiuotos. Tačiau vėliau fanus pasiekė jau geros naujienos - Ozio Osborno žmonos organizuojamame festivalyje "Ozzfest" vėlgi buvo pakviesta legendinės sudėties "Black Sabbath". Dėl sveikatos problemų Bilas Vordas nesugebėjo atlaikyti koncertų maratono - jį vėliau teko pavaduoti Viniui Epaisui (dėl to vėl susilaukiant R.Dž.Dio nemalonės).
Netrukus grupės gerbėjus pasiekė dar viena liūdna žinia - 1998 metų balandžio 8 dieną autokatastrofoje žuvo buvęs grupės būgnininkas Kozis Pauelas.
Tais pačiais metais berengiant koncertinį albumą, prodiuseriai pasiūlė sukurti keletą naujų dainų. Kodėl gi ne? Taip albume "Reunion" atsirado ir iki šiol negirdėtos dainos - "Psycho Man" ir "Selling My Soul". Tiesa, nei Gizeris Batleris, nei Bilas Vordas įrašuose nedalyvavo, o ypač "Selling My Soul" susilaukė gerbėjų nemalonės dėl negyvų būgnų panaudojimo. Tačiau apskritai tiek koncertai, tiek albumo "Reunion" pardavimo rezultatai buvo puikūs.
Su nedidele pertrauka (2001 metais Ozį Osborną įrašų kompanija spaudė dėl vėluojančio solinio albumo "Down To Earth") "Black Sabbath" džiugino gerbėjus dar keletą metų, kol Ozio šeima netapo realybės šou dalyviais, o Tonis Jomis nesusitiko su Roniu Džeimsu Dio atrenkant kūrinius rinktiniam albumui "Dio Years". Vėlgi prodiuseriai pasiūlė diskui įrašyti porą naujų dainų, o duetas įrašė net tris. Praeities nesutarimus užmiršo ir Ronis su Viniu Epaisu, kurie vėl atsidūrė vienoje grupėje (R.Dž.Dio ilgai negalėjo atleisti senam bičiuliui už tai, kad jis kuriam laikui buvo palikęs "Dio" ir koncertavo kartu su "Black Sabbath"). Tačiau dar kartą "Mob Rules" laikų grupei nepavyko vėl susiburti po "Black Sabbath" vėliava, šįkart dėl teisinių nesutarimų su Oziu Osbornu. Tad dabar ketveriukė pasivadino tiesiog "Heaven And Hell" ir pradėjo triumfo žygį, kurį vainikavo koncertinio albumo "Live from Radio City Music Hall" įrašymas.
2009 metais pasirodė ir naujas studijinis "Heaven And Hell" albumas "The Devil You Know", kurį gan šiltai sutiko kritikai. Tačiau vėlgi šlove ilgai pasimėgauti neteko - 2010 metais sunki liga pasiglemžė Ronio Džeimso Dio gyvybę. Nesenai pasirodė žinutės, kad Tonis Jomis ir Gizeris Batleris vėl kuria naujas dainas. Tuoj pažiūrėsim kas iš viso šito išeis...